Praėjusių metų rugpjūtis buvo ypatingas – po penkerių draugystės ir trejų gyvenimo kartu metų staiga ėmėme ir susituokėme. Ne, nemanykite, kad tam buvo kažkokia paslėpta priežastis – tiesiog pamažu atėjo laikas, kai pajutome, jog norime vienas kitam būti ne tik sielos draugai, partneriai, meilužiai, sugyventiniai, bet ir teisėti žmona bei vyras.
Abu su vyru pagal zodiako ženklą esame žuvys, todėl galbūt meniška mūsų sielų prigimtis ištiesė pagalbos ranką ir leido patiems suorganizuoti labai kuklias ir jaukias jungtuves artimiausių žmonių rate. Kaip mums sekėsi tai padaryti? Patikėkite manimi, net ir kuklias vestuves organizuodami, meniškų idėjų kupini, įtampos ir streso neišvengsite!
Atliekant šį žygdarbį, nesąmoningai stebėjau savo antrąją pusę. Mane labiausiai jaudino jo vidinė, lyg pakylėta, ramybė ir kruopščios pastangos sukurti nuostabią šventę mudviem. Esu spontaniškas žmogus, greitai reaguoju į viską, todėl iniciatyvos rodymas – mano arkliukas.
Buvo netikėta, kad planuojant vestuves staiga aprimau. Tuomet pajutau kažkokį dar neištirtą jausmą, kurį galiu apibūdinti tik gana ilgu žodžių junginiu: pajutau pagarbos, saugumo, pasitikėjimo antplūdį su ryškiu aistros kažkam naujo ir džiugesio prieskoniu. Paprasčiau tariant, viskas pasidarė taip skaidru ir aišku, kad dėl kiekvieno savo žingsnio ir, ypač šio, buvau garantuota daugiau negu šimtu procentų. Taigi, nenukrypstant nuo rašinio temos, norėčiau pabrėžti, kad šioks toks pokytis, mūsų atveju, įvyko dar prieš vestuves.
Šiuo metu, jau daugiau negu pusmetį, esame žmonelė ir vyrelis. Nuoširdžiai netikiu tais, kurie sako, kad sugeba gyventi be piktumų ir vienas kito visiškai nenervindami. Žinoma, turiu galvoje ne isterijos priepuolius su dūžtančiais indais, o natūralius didesnius ar mažesnius konfliktus, kurie neišvengiami, ieškant abi poros puses tenkinančių sprendimų. Oj, kaip mes konfliktuojame ir ginčijamės, pradedant klausimais “kieno eilė plauti indus?” ir baigiant globaliomis temomis, tokiomis kaip “ar turės įtakos krizė euro zonoje kitų valiutų infliacijai/defliacijai?”.
Būna atvejų, kai pernelyg užsiplieskiame, tada aš, kaip pridera jautriajai lyčiai, apsiverkiu ir prisiekiu daugiau niekada nekalbinti savo vyro nagrinėtu klausimu, o vyras, didžiausiam mano pasipiktinimui, tyli ir ramiai užsiima įprasta veikla. Padėtis be išeities ir nors galvą į sieną daužyk!
Kai ištinka tokia krizė, taikau paprastą metodą: mintyse savo vyrui dedu pliusus ir minusus už visas jo savybes. Žinote, ką? Visuomet randu bent viena teigiama vyro puse daugiau! Taigi, šios pastraipos moralas skamba taip: nors jūsų pilvuose skraido drugeliai ir aplink angeliukai svaido aistros strėlytes, normalu ir sveika retkarčiais sugrįžti į žemę ir objektyviai įvertinti, kodėl esi būtent su tuo žmogumi.
Tikriausiai visos poros išgyvena kelis aplinkinių reakcijos į jų tarpusavio santykius etapus, kurių pirmasis - „o, žiūrėk, jie draugauja“. Jei viskas klostosi gerai, toliau pora pereina į antrąjį etapą pavadinimu „jeigu jau taip ilgai draugaujat, kodėl gi negyvenate kartu?“.
Įsivaizduokime, kad porai labai pasisekė ir jie kartu apsigyveno. Praėjus maždaug pusmečiui po bendro gyvenimo pradžios, turėtų prasidėti etapas „gal žinai, ar ji ne nėščia?“. Jeigu ji, vis dėlto ne nėščia, tuomet pereinama į aukštesnio lygio etapą „kada gi jūsų vestuvės?“. Tačiau ir čia dar ne etapų pabaiga! Toliau viskas darosi dar sudėtingiau, nes prasideda teroristinis laikotarpis „norim anūkėlių!“.
Šiame etape užstrigom mudu su vyru. „Norim anūkėlių!“ tampa visų giminių pasisėdėjimų skanduote, po to nejučia apie vaikus ima teirautis draugai, tuomet sužinai, kad nemaža dalis tavo draugių laukiasi ir apima nusivylimas, kad nesilauki pati...
Mudu su vyru trokštame vaikelio ir rimtai dirbame šia linkme! Tačiau tikrai neįsivaizduoju, koks turėtų būti jausmas, kai visiškai subrendi motinystei/tėvystei. Ar galima tokiam svarbiam gyvenime įvykiui visiškai pasiruošti tiek dvasiškai, tiek finansiškai? Juk visuomet gali likti neapgalvotų niuansų ir pasitaiko atvejų, kai net didžiausių tobulybių vaikai gyvena nepilnavertį gyvenimą. Bent iš dalies vaikelio atsiradimui jau esame pasiruošę – matome jį visuose mūsų ateities planuose.
Mąstymas apie mažučius šeimos narius ir mūsų visų bendrą gražią ateitį – bene didžiausias dvasinis pokytis po vestuvių. Kartais šeimos ryšius įsivaizduoju kaip nežemiškų jėgų globojamą sąjungą ir tvirtai tikiu, kad kai skaudės mano vyrui ar vaikams, kentėsiu ir aš, kai jie bus laimingi, laimingiausia pasaulyje galėsiu vadintis ir pati.
„Ką jaučiate po vestuvių savo vyrui?“,- paklausite Jūs. Ir aš atsakysiu, kad turiu sudėtingai paprastą atsakymą. Jaučiu tai, ką jaučiau ir mūsų draugystės pradžioje, tik jausmai gilesni, nes šį žmogų sulig kiekviena diena pažįstu vis geriau. Kvaili man atrodo posakiai, kad po vestuvių partneriai ima pastebėti daug nerimą keliančių vienas kito savybių, kurių nematė iki tol.
Atsimerkite ir pažvelkite į save iš šalies atidžiau! Argi normalu ir ne kvaila atrodo tai, kad „pagražinate“ savo charakterio savybes, pomėgius, interesus vien tam, kad paliktumėte kuo geresnį įspūdį Jus dominančiam asmeniui? O kas, jeigu vieną dieną būsite tiek primelavęs aplinkiniams apie save, kad pamiršite, kam ir ką sakėte?
Dar blogiau, jeigu pats nebesuvoksite, koks esate iš tikrųjų! Dabar įsivaizduokite, kad kiekvienas Jūsų sutiktas žmogus taip apsimetinėja. Šiurpu, tiesa? Taigi, atsipalaiduokite, vertinkite save tokį, koks esate, įsiklausykite į kitus žmones, atidžiau stebėkite juos. Tuomet niekada neteks pokalbių laidose dėstyti skaudžią patirtį apie vaikiną ar merginą, kuris/kuri buvo tobula ir staiga sujaukė visą Jūsų gyvenimą.
Galbūt pernelyg nukrypau į psichologiją, tačiau norėčiau pabrėžti, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo meilės kančių ir nėra recepto, pagal kurį Jums būtu garantuotas tobulas šeimyninis gyvenimas. Mudu su vyru taip pat nežinome absoliučiai harmoningo gyvenimo formulės.
Aiški tik viena tiesa – meilė ir santuoka ne žaidimas. Čia nuolat vyksta kova tarp partnerių norų, poreikių, svajonių. Kartais tam, kad kovą laimėtum, privalai nusileisti ir šventai tikėti, kad kitąkart bus nusileista tau.
Grįžtant prie konkretesnių pokyčių po vestuvių, verta aptarti naują žmonos (arba vyro) pavardę. Nutekėjau į vyro giminę, todėl prisiekiau garbingai nešioti jo šeimos tėvavardį. Naują savo pavardę tiesiog dievinu: ji labai neįprasta, labai ilga, retas kuris pirmu bandymu taisyklingai ją ištaria, todėl nuoširdžiai linksminuosi kiekvieną kartą, kai tik reikia prisistatyti.
Kad jau prakalbom apie pavardes, tiesiog privalau priminti, kad visuomenėje paplitusi baisi liga – „ienėfobija“. Šia liga serga didžioji dalis darbdavių. Ji pasireiškia tuo, kad darbdaviams imasi vaidentis jaunutės gražutės specialistės su staiga iššokančiu pilvu. Vaizdinius lydi klaikus kūdikėlių verksmas, o košmaras baigiasi staigiu įmonės bankrotu dėl tos vienos jaunutės gražutės specialistės, kuri įsidarbino, sėkmingai dirbo, po to pastojo ir išėjo motinystės atostogų.
Tačiau visos mielosios „ienės“ turi ginklą – DK 2 str. 1. dalies 4 skirsnį, deklaruojantį darbo subjektų lygybę. Deja, „ienėfobija“ būna ir labai sudėtingų formų, todėl su savimi pravartu turėti ir ašarinių dujų balionėlį. Šį daikčiuką, daugeliu atveju, užtenka tik parodyti!
Mėgstu posakį „į tą pačią upę keliskart neįbrisi“. Keičiasi aplinka, tačiau lygiai taip pat keičiasi ir žmonės. Įbridome kartą su vyru į vieną upę ir sutikom vienas kitą. Kaskart vis kitoje upėje pliuškendamiesi pažinome vienas kitą, vėliau pamilome ir subrendome santuokai. Dabar, vėlgi, plaukiojame kituose vandenyse ir jis, ir aš šiek tiek kitokie, tačiau artimi. Nesu tobula žmona ir neturiu tobulo vyro, vis dėlto, žinau, kad šią akimirką abu esame labai laimingi.
Galbūt perskaitęs šį rašinį kas nors pasipiktins ir suriks: „tai kas, po galais, pasikeičia po tų vestuvių?!!!”. Taigi, atsakau trumpai ir aiškiai: idealiausiu atveju po vestuvių įvyksta tik nežymūs pokyčiai poros gyvenime, na o jeigu viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir jūsų mylimasis ar mylimoji pražysta nematytais žiedais, neskubėkite iš karto pasikeisti pavardę dokumentuose - visgi, krizė, pataupykit...
Ieva K.
*****
Tai konkurso "Kas pasikeičia po vestuvių" dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk kvietimą (dviems) apsilankyti Molėtų rajone prie ežero įsikūrusiame viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
