„Aš sergu paranoidine šizofrenija. Nebijokite. Aš nesu ginkluotas. Nesiruošiu suvalgyti jūsų vaikų. Bet kuris, dirbantis su psichiatrinėmis ligomis, jums pasakys, kad šizofrenikai nėra agresoriai. Jie dažniausiai patys būna aukos vaidmenyje.
Tačiau ne apie tai aš jums norėjau parašyti. Aš norėjau papasakoti apie savo santuoką. Taip, mes galime turėti normalius santykius. Galime turėti gerai apmokamą darbą. Tačiau dėl visko, ką turiu, man reikėjo labai daug dirbti. Galbūt netgi daugiau nei visiems kitiems.
Kaip ir visiems normaliems žmonėms, taip ir man reikia kiekvieną dieną stengtis suvaldyti savo emocijas. Turiu kontroliuoti savo streso lygį, nes mano simptomai gali akimirksniu paūmėti.
Kaip jau galite nuspėti, tai gali pakenkti šeimos santykiams. Kai kuriuos žmones erzina, jei jų partneris nepakabina į vietą rankšluosčio ar neišplauna indų. O ką jau kalbėti apie haliucinacijų pasaulį, kurį tenka pakęsti mano artimiesiems.
Tačiau aš turiu nuostabią supratingą žmoną. Jos supratingumas ir kantrybė padeda man lengviau valdyti savo emocijas ir pačią ligą.
Ji galbūt nesupranta daugelio dalykų, kurie nutinka su manimi, tačiau ji daug klausinėja. Ir niekada nesmerkia.
Tai buvo jos mintis - norėjo su manimi praleisti kuo daugiau laiko. Kai nuvykome į treniruotę, salėje kaip tik plyšavo muzika ir per mikrofoną rėkavo trenerė.
Nereikėjo ilgai laukti, kol man prasidės haliucinacijos. Taip jau buvo nutikę ne kartą koncerte ar tiesiog automobilyje garsiau užleidus radiją.
Mano žmona mokėjo lengvai atpažinti visus ligos požymius. Aš jai prisipažinau matantis tai, ko nėra. Pasiryžau tai ištverti. Ji nesiliovė klausinėjusi, kaip jaučiuosi, ir siūlėsi padėti.
Grįžome namo. Ji masažavo man pečius, kol galiausiai priepuolis baigėsi. Dabar mes dažnai medituojame. Užsiimame joga. Tokį sportą mano smegenys priima kur kas geriau.
Po tokių priepuolių mes dažnai pasijuokiame, nes aš per haliucinacijas matau mažus vabaliukus. Išmokau juos ignoruoti. Mano šeimoje nėra smerkimo ar baimės - tik užuojauta, supratingumas ir palaikymas. Per visus šiuos metus niekas man labiau nepadėjo kovoti su liga, kaip parama ir atsidavimas.
Galiu būti bjaurus, kandus, nepakenčiamas šizofrenikas. Bet mano žmona vis tiek mane myli. Nes ji žino, kad padaryčiau tą patį dėl jos.
Tokį atsidavimą tarp kitų porų pastebiu retai. Pasigendu jų akyse pasitikėjimo ir meilės, intymumo jausmo, kurio nebijai įsileisti į savo širdį.
Pablo Neruda parašė nuostabias eiles: „Tu vienintelis iš visos žmonijos gali matyti mane silpną“.
Tavo gyvenimą aukštyn kojom apversti gali žmogus, su kuriuo jautiesi saugus. Tik būkite tikras, kad neliksite jam skolingas.“