Šeimos tokiuose atostogų butuose ne atostogauja, o riejasi, kieno eilė nešti šiukšles. Dar blogiau nei namie!
Kelias šeimos atostogas praleidau tokiuose butuose Palangoje, Druskininkuose, Birštone ir kitose gražiose vietose, ir dabar dedu tašką. Verčiau rinktis nakvynę muzikiniame festivalyje ir praustis ežere – tada bent žinai, kad savo noru pasirinkai necivilizuotą romantiką. Natūralu, kad vežiesi savo tualetinį popierių, pagalvę, girdi, kaip gretimoje palapinėje knarkia kaimynas ir nesuki galvos, kaip įjungti trisdešimties metų senumo dujinę viryklę, kad pasišildytum vandens arbatai – virdulio juk nė kvapo.
Tokių suvargusių butų lietuviškuose kurortuose privalumas – nepadorus pigumas, strategiškai palanki vieta, nedaug formalumų („Aš jums rakčiuką, paskui padėsit po kilimuku“), o dar jie būna tušti tuomet, kai atostogauti susiruoši spontaniškai ir visos žmonių poreikius atitinkančios vietos užimtos.
Porą kartų išmėginome tokį scenarijų: ankstų rytą žvilgtelėjome į orų prognozę, šviesos greičiu susikrovėme lagaminus ir nubildėjome į Palangą. Internete ar pėstinėdami gatvėmis susiradome butą porai dienų galvoms priglausti – tiks bet kas, juk visą dieną būsime prie jūros, vakare ošime mieste. Ir iš tiesų, radus tokią pastogę, į ją grįžti norisi kuo rečiau. Kambarėlis niūrus kaip sovietinio viengungio irštva, jame net patalynė senesnė už mus – o juk abiem po trisdešimt. Lovos girgžda ir dejuoja, pro skystomis užuolaidomis aptrauktus langus žvilgčioja kaimynai, spintoje nė vienos pakabos, ant sienos – dulkių suėstas kilimas. Visos sienos, taip pat ir tualeto, popierinės, vakarais prieš užmigdami girdime kuo smagiausių garsų, netgi suprantame, kad vieni nuomininkai nusprendė pasimylėti miniatiūriniame duše, kurio sienas puošia pelėsių raštai. Laukinė romantika! Virtuvė ir pergrūstas šaldytuvas bendri, ten nuolat spirga kiaušinienės su lašiniais, stalas visuomet užsėstas sumuštinius su prasčiausios rūšies dešra kertančių, arbatą šaukšteliais maišančių lyg skalambytų varpais šeimynykščių.
Vieną rytą išvystu, kaip iki tol nematyta moterėlė taršo mūsų rūkytos žuvies likučius, palinkiu skanaus, ji linkteli, tada juokdamasi dingstu.
Einant į tualetą būtina neštis savo popierių, virtuvėje nėra virdulio, koridoriuje sūkuriuoja dulkės, prie dušo eilė ir būtinai kas nors užlenda, mūsų kambarėlis sunkiai užsirakina. Butas toks nudrengtas, kad kiek, ir išleis paskutinį atodūsį. Kalbamės pašnibždomis, nepatogu savo šeimyninius reikalus išduoti nuomininkams kituose kambariuose.
Vieną vakarą, sėsdamas ant kėdės, vyras ją sulaužo, iš medinių kojų sprunka kinivarpos.
Pažįstamas jausmas, ar ne? Tikriausiai ir jums teko taip pigiai, nesunkiai susiradus butą, bet nepatogiai, atostogauti. Ir ne tik Palangoje. Neturėjote jokio privatumo, teko spaustis viename kambarėlyje ir dar palikti vietos tarakonams. Negalėjote ramiai pasigaminti pietų, nes virtuvės įranga buvo labiau nusidėvėjusi už vyriausią stoties prostitutę. O jei ir ryžotės tokiam žingsniui, turėjote laukti eilėje, kol kitos šeimos išsikeps savo bulves su dešrelėmis, karbonadus ir apsvilusius blynus.
Nebuvo ir romantikos, nes baisiai girgždėjo lova, grindys, drebėjo spinta, o nuo sienos žvelgė Marijos paveikslas iš gintarėlių. Lyginote drabužius ant jų atsisėdę, nes sovietinių laikų lygintuvas išleido dvasią. Spintose nebuvo lentynų, užklotai dvokė pelėsiais ir šlapimu, bijojote prisiliesti prie apgliaumijusių dušo užuolaidų ir atsisėsti ant svyruojančio į šonus kaip girtas jūreivis klozeto. Rytais žadindavo kaimynų iš viršutinio buto isteriškas šunelis, naktimis kaimynas iš dešinės paleisdavo kosulio seriją, kauktelėdavo viena kita signalizacija, užkaukdavo įšilę nuo stipriųjų gėrimų jaunuoliai po langais, ir jūs pasijusdavote daug nepatogiau nei savame būste. Nuo kasdienybės lyg ir pabėgta, bet nėra nė minties apie paprasčiausią komfortą. Prisipažinkite, kai kuriems bent kartą gyvenime pavyko už labai gerą kainą nugriebti būstą su lauko tualetu ir be dušo – kartą mėginome ir mes. Braidyti per ryto rasą su tualetinio popieriaus ritinėliu rankoje, porą dienų praustis tik jūroje – egzotika, kurios nesinori pakartoti. Kaip ir poros naktų beprotiškai tvankiame kambarėlyje prie ežero, į kurį pro medinių sienų skyles skverbėsi armijos uodų.
O štai viena gudri buto Birštone nuomotoja iškilmingai įteikė rūsio raktą ir pažadėjo – rasime jame dviračių visai penkių asmenų šeimai. Susiruošę pasivažinėti, iš dulkių ir gelžgalių krūvos ištraukėme porą apysveikių dviračių, kuriais, matyt, naudojosi pirmieji kurorto naujakuriai. Pripūtėme padangas, nušveitėme dulkes, įdėjome šiek tiek darbo sukdami veržles ir išdrįsome apsukti ratą aplink parką. Likusių trijų dviračių gyvenimui nebeprikėlėme. Būkite budrūs – jei senukų butų nuomotojai vilioja aktyviu poilsiu, galite gauti visai ne tai, ką įsivaizdavote.
Kelios nakvynės tokiuose apšiurusiuose būstuose ir sanatorijose man įrodė, kad savo atostogas reikia gerbti. Tai kas, kad stogą virš galvos gali susirasti greitai, pigiai ir strategiškai palankioje vietoje. Savo studentišką metą bendrabučiuose atgyvenau, ir dabar ilsėtis noriu ten, kur galima higieniškai nusiprausti, kur vyras gali rytais iškepti savo firminės kiaušinienės nesusprogus dujinei, kur rasime jaukų balkoną ar kitą kampelį knygoms skaityti. Kas kita, kai aktyviai keliaujame – tuomet priglausti galvą nakčiai keistoje vietelėje būna savotiškas nuotykis.
Daug daugiau pagarbos atostogaujantiems pajuntame, kai išsinuomojame butą užsienyje.
Apstatymas naujesnis, bendrų dušų ir tualetų idėjos išgyvendintos, patalynė ganėtinai nauja, daug kur veikia bevielis interneto ryšys ir, aišku, nėra nė vieno senesnio nei trisdešimt metų televizoriaus. Kur kas dažniau nei Lietuvoje surasi būstą be psichodelinių spalvų klijuočių ant stalų, nykių linoleumų, ištrupėjusių plytelių vonioje, o lauke – stebukle! – bus net žaidimų aikštelė vaikams.
Reikia pripažinti, kad ir lietuviai, kai nori, gali būti svetingi šeimininkai. Bet dažniausiai tai ne tie, kurie į internetą deda pagražintas nuotraukas, pigiai išnuomoję atostogų būstą, užsuka karštą vandenį, automobilį liepia statyti kažkur už tvoros ir dar nukniaukia jūsų nusipirktą arbūzą.
Nesinuomokite atostogoms tokio nepadoriai pigaus ir neįtikėtinai bjauraus būsto Lietuvos kurorte. Iš to džiaugsmo, kad sutaupėte, ir iš liūdesio, kad glaudžiatės skylėje, dažniau apdovanosite save sočia vakariene kavinėje, prisipirksite kalną rūkytos žuvies ar paplūdimio rankšluosčių, pietums po „spa“ malonumų užsisakysite šampano – stengsitės kompensuoti komforto stoką. Grįšite mažiau pailsėję, apsipykę su šeima, prisipirkę šlamšto ir dar priversti sumokėti už puodelį, kuriam ąselę nudaužė prieš tai gyvenę nuomininkai. Nesakykite, kad neįspėjau.