Apiberti jaunuosius monetomis ir ryžiais, sudaužyti krištolines taures, perlaužti duonos kepalą, garsiai sušukti „karti" arba peršokti per šluotą – visos vestuvinės tradicijos, apeigos, ritualai ir tiesiog kvailiojimai yra skirti sutvirtinti jaunųjų santykius bei padaryti taip, kad jų bendras gyvenimas būtų ilgas ir laimingas. Bet netgi po visų šių magiškų manipuliacijų poros vis tiek skiriasi.
PIRŠLYBOS
Kaip teatras be rūbinės, taip ir tikros vestuvės negali pasieiti be piršlybų. Nors šiuolaikinės piršlybos yra gana simboliškos. Gerai, jei būsimiems uošviams ukrainiečiams ar baltarusiams patiko jaunikis – antraip nepageidaujamiems giminaičiams kaip atsisakymo ženklas bus išneštas arbūzas arba moliūgas. Katalonijoje (Ispanijos regionas) piršlius gali tiesiog išvyti su bjauria šluota (tiesiogine šio žodžio prasme) – grindys bus šluojamos taip, kad visos šiukšlės lėktų ant nekviestų svečių.
Rusijoje dauguma ritualų nuo pat senovės susiję su svočios elgesiu. Kupidono padėjėjai negalėjo sėdėti – kad jaunieji kuo greičiau „atsistotų ant kojų", taip pat jie negalėjo gerti ir valgyti – kad apsaugotų būsimą šeimą nuo apsirijimo ir beribio pomėgio linksmintis. Be to, prieš sutartuves svočia būtinai šildydavosi rankas prie ugnies, taip parodydama pagarbą senolių dvasioms, o po to vogdavo šluotelę iš šeimininkų priemenės, kas lemdavo sėkmingą sutartuvių pabaigą. Gaila, kad kataloniečiai to nesumąstė...
Nikobarų salose (Indija) apie pusę metų, o kartais ir ilgiau, jaunikis turi savanoriškai vergauti mylimosios namuose ir atlikti visus sunkius darbus – daryti tai, ką po to ilgus metus turės daryti jo žmona. Suomijoje – priešingai: į būsimojo vyro namus atkeliauja nuotaka, tiesa, tik savaitei ir tik tam, kad susipažintų su būsimu savo ūkiu.
NUOTAKOS DRABUŽIAI
Didžiojoje Britanijoje vestuvių dieną jaunoji būtinai dėvi ką nors naujo, ką nors seno, ką nors skolinto ir ką nors žydro. Senas (dažniausiai tai mamos segė ar močiutės vėrinys) simbolizuoja ryšį su šaknimis, naujas – laimingą ateitį, skolintas daiktas atlieka talismano vaidmenį ir turi būti iš draugės, kurios šeiminis gyvenimas yra laimingas. Žydra spalva šiuo atveju užsimena apie nuotakos kuklumą ir ištikimybę.
Navacho genties indėnų jaunosios apdaruose būtinai turi būti keturios spalvos, atspindinčios pasaulio dalis: juoda – šiaurė, mėlyna – pietūs, oranžinė – vakarai ir balta – rytai.
Kenijoje jaunosios rankos puošiamos ne prancūzišku manikiūru, o juodais ir raudonais raštais, kurie turi apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Kenijos gyventojai yra išties išradingi: pavyzdžiui, pirmą mėnesį po vestuvių jaunajam tenka dėvėti moteriškus rūbus, kad suprastų, kokia sunki yra jo mylimosios dalia (gali būti, kad šie drabužiai atbaido ir piktąsias dvasias, kurios pasirodo kaip jaunos ir koketiškos merginos).
Indijoje jaunajai taip pat išmargina rankas, o po to jas papuošia piene išmirkytomis apyrankėmis - kad šeiminis gyvenimas būtų vaisingas. Kad nuotaka būtų dar gražesnė, ją apvelka ryškiu sariu, išsiuvinėtu auksu, o jaunikį papuošia vėriniu iš monetų, simbolizuojančių gerovę.
Patys džiugiausi reikalavimai yra keliami ispanų nuotakoms – jaunosios puokštėje ir plaukuose privalo būti oranžinių gėlių, kurios yra jaunystės ir žydėjimo simbolis.
Nigerijoje vestuvių metu svečiai prie jaunosios rūbų su adatėlėmis prismeigia pinigus. Galbūt todėl prieš vestuves jaunosios ten yra „nupenimos" – kuo didesnė suknelė, tuo daugiau vietos piniginiams įnašams?
ŠVENTĖS DŽIAUGSMAI
Vokietijoje jaunikio draugai pradeda švęsti dieną prieš vestuves. Jie ateina pas jaunąją ir, kaimynų džiaugsmui, daužo prie jos durų atsineštas lėkštes. Manoma, kad šis keistas poelgis atneša sėkmę. Po šio spektaklio angeliškos kantrybės jaunoji dar turi pakviesti vyrus vyno taurei ar pavaišinti pyragu.
Indijoje jaunuosius po tuoktuvių ceremonijos apipila rožių žiedlapiais, kad apsaugotų nuo blogųjų dvasių, ir tris kartus virš jų galvų suka prinokusius kokoso riešutus. Didžiojoje Britanijoje maža išpuošta mergaitė barsto žiedlapius jaunavedžiams po kojomis, taip viliodama laimę ir sėkmę. Rumunų jaunuosius svečiai apipila saldainiais ir riešutais, o į korėjiečių vestuves būtinai „kviečiamos" antys arba žąsys – šie paukščiai yra ištikimi vienas kitam visą gyvenimą.
STALO PAPUOŠIMAS
Danijoje saldų pyragą puošia žvakėmis, vaisiais ir medalionais su jaunųjų portretais. Puerto Rike ant stalo sodinama lėlė - gausybės simbolis. Bermudų salose pagrindinis patiekalas – pyragas su mažučiu medeliu ant viršaus. Kai pyragas suvalgomas, medelį pasodina priešais namus - kad meilė ir šeimos gerovė augtų kartu su juo.
Beje, sutuoktuvių apeigose sodininkystės motyvai yra gana paplitę. Čekijoje simbolinį medį, papuoštą juostelėmis ir dažytais kiaušiniais, sodina poros draugai, Švedijoje namo kiemas yra puošiamas pušele, viliojančia meilę ir turtus, o Norvegijoje – mažomis eglutėmis.
Šventės pabaigoje Kupidonas dažnai numato kitą meilės auką – pas mus ją parodo sugauta nuotakos mesta gėlių puokštė. O štai suomių jaunoji užsideda ant galvos auksinę karūną, tada netekėjusios draugės jai užriša akis ir šoka aplinkui, kol jaunoji aklai išrenka būsimąją nuotaką.
Tačiau, kaip begalvotum, mažiausiai pasisekė nuotakoms iš Dagestano: vestuvių puotą jos praleidžia kiurksodamos kampe ir tik retsykiais užsuka į linksmybių salę.
PIRMOJI VEDYBINĖ NAKTIS
Graikijoje ant jaunavedžių lovos leisdavo pabėgioti vaikučius – kad nauja šeima susilauktų daug ir sveikų palikuonių. Prancūzijoje triukšmą ir šurmulį, garsu lenkiantį įžymiuosius „kačių koncertus", keldavo jaunimas, o Rusijoje pagal senovinius papročius pirmąją naktį visai nebuvo leidžiama lankytis miegamajame. Todėl, kad piktosios dvasios nesugadintų šventės, jauniesiems paklodavo gultą priemenėje. Tailande jaunavedžių guolis buvo puošiamas talismanais, tokiais, kaip maišeliai su ryžiais, taip pat sezamo sėklomis ir monetomis.