Visiškai aišku, kieno rankose šeimos biudžetas. Lietuviams šis klausimas dažnai nepatogus ir keblus, nes tenka laviruoti tarp vyro autoriteto ir moters ekonominio pajėgumo išsaugojimo.
„Kaip jūs dalijatės šeimos biudžetą, ar turite kokią dėžutę, į kurią sudedate savo atlyginimus, ir paskui sprendžiate, kiek ir kam išleisite? Ar susikūrėte bendrą sąskaitą, į kurią kiekvieną mėnesį pervedate tam tikrą sumą, o kitus leidžiate savo nuožiūra? O ką daryti, jei vienas uždirba daugiau?“ – tokiais klausimais mane apibėrė draugė, pačiai sau netikėtai įpuolusi į rimtus šeimyninius santykius.
Meilė ją ištiko taip greitai, kad nebuvo pasiruošusi buitinių ir finansinių dilemų sprendimui. Sėsti prie stalo ir aptarti šeimos biudžeto taisykles atrodė kiek nepatogu – ypač todėl, kad oficialiai šeima jie dar nebuvo tapę. Ir dar todėl, kad ji, kaip ir daugelis darbščių lietuvių moterų,uždirbo daugiau už savo mylimąjį. Rožiniams akiniams truputį apsiblausus, iškilo klausimas, ar didesnis atlyginimas nereiškia didesnių įsipareigojimų. Ar daugiau uždirbanti moteris, kuri dar nėra teisėta žmona, turi daugiau lėšų skirti bendriems reikalams? O gal reikėtų išmintingai dalį savo pinigų kimšti į slaptą kojinę, kuri pravers, jei santykiai nenusiseks?
Kol kas ji nepriėjo prie tinkamiausio sprendimo ir neįsigijo nei dėžutės bendriems pinigams, nei bendros sąskaitos, bet biudžeto klausimų su antra puse spręsti susėdę buvo. Atrodo, kad jiedu linksta naudoti demokratišką modelį – abu investuoja tiek, kiek gali, abu ir sprendžia, kur pinigus išleisti.
Veiklios ir ekonomiškai stipresnės mano giminės moterys mokė, kad pinigai turėtų vartytis žmonos rankose. Jos galioje juos skirstyti, spręsti pagrindinių šeimos poreikių klausimus, mokėti mokesčius, sukti galvą, ar pirkti naują skalbyklę, ar naują automobilį, ir atsiskaityti net už pasisėdėjimus kavinėse. Ilgainiui tos moterys tapo tikrai geromis iždininkėmis, organizatorėmis, pagrindinėmis sprendimų priėmėjomis ir, ką čia slėpti, gerokai pavargusiomis dėl pečius slegiančios atsakomybės damomis.
Šeimos įvykių sūkuryje pasirūpinti savimi neužmirštančios pažįstamos moterys tikino, jog daugiau uždirbti ir nurašinėti skaitiklių parodymus – vyrų reikalas. Jos įprato prašyti vyrų pinigų, ekonominiai rūpesčiai pernelyg neniaukė jų veidų – užsidirbdavo pėdkelnėms, kostiumėliams ir maistui, o antrosioms pusėms tekdavo atsakomybė už stambesnius poreikius. Ilgainiui jos tapo šiek tiek atsipalaidavusiomis, šiek tiek už vyrų pečių besislepiančiomis, bet reikiamu momentu galinčiomis perimti finansines vadžias į savo rankas partnerėmis. Vis dar pasvajojančiomis apie kur kas didesnę įtaką šeimos biudžeto sprendimuose.
Save puoselėjančios ir gyvenimo vargų besibaidančios moterys pasakojo, kad vyrijos užduotis – nudobti finansinį liūtą ir išmaitinti šeimą, o moterija turi būti graži ir šiek tiek mokėti eiti namų ruošą. Ilgainiui jos įprato, kad vyras skiria lėšų manikiūrui, kirpėjui ir kitiems reikalams, rūpinasi visais būtiniausiais pirkiniais, savo kūnu užstodamas jas nuo bjaurių realybės gūsių. Įprato ir prie to, kad parduotuvėje jis gali burbėti renkantis įklotus, nes juk kiek galima jų pirkti.
Dar man pasakojosi moterys, uždirbančios panašiai kiek ir jų vyrai, bendrai besidalijančios šeimos biudžeto džiaugsmais ir iššūkiais, planuojančios, patariančios ir patarimų klausiančios, finansinius reikalus sprendžiančios demokratiniais principais. Ilgainiui jos pasijuto esančios lygiavertės partnerės, išmoko panaudoti savo ir antrosios pusės ekonominius pajėgumus ir kartu pirma laiko nesusimetė į kuprą nuo streso dėl per didelės atsakomybės. Manau, toks demokratinis principas, taikomas uždarbiams ir biudžeto planavimui, pats priimtiniausias. Ir mažiausiai stumiantis į kraštutinumus, tokius kaip ginčai parduotuvėje dėl to, jog vyras panoro nusipirkti alaus butelį, arba bandymas įtikinti, kad žmonai būtina užsukti į kirpyklą.
„Mes pradėjome nuolat pyktis dėl pinigų, – pasiguodė draugė, prieš motinystės atostogas dėl nuolatinio streso išėjusi iš darbo ir joms baigiantis dar nesusiradusi naujos veiklos. – Šiandien paprašiau pinigų kirpyklai, jis nustebo, kodėl ten taip dažnai vaikštau ir kodėl kaskart išleidžiu daugiau nei šimtą litų. Ar tikrai kartą per tris mėnesius yra dažnai? Jaučiu, kad priekaištauja be pagrindo. O kitą dieną nuotaika pasitaiso ir jau pats bruka pinigus, sakydamas, kad pasirūpinčiau savimi“.
Pasirūpinti savimi – šis įgūdis įstringa į smegenis, kai gyveni vienas, ir jei tai tęsiasi ilgokai, sunkoka jo nusikratyti. Viena pažįstama pora jo iki šiol laikosi taip uoliai, kad net kur nors keliaudami „susimeta“ po lygiai už kurą. O jeigu vyras parduotuvėje nuperka savo žmonai porą varškės sūrelių, nesigėdija priminti, kad ji lieka skolinga. Ir ši, abiem užsisėdėjus bare, maloningai pirkdama jam papildomą bokalą alaus, paskui ištiesia čekį – rytoj pinigus grąžinsi.
Tikriausiai jie, kaip ir kai kurios kitos pirmiausia savimi rūpintis įgudusios poros, bendriems reikalams atideda tik dalį pajamų, o kitas saugiai slepia vienas nuo kito. Sunkoka būna, kai tiesa išaiškėja, nes toks finansinis gelbėjimosi ratas aiškiai liudija nepasitikėjimą.
Taigi mudu su vyru neturime jokios bendros dėžutės ar sąskaitos, į kurią pervedame dalį atlyginimų, tačiau biudžeto skaičiavimus ir dalijimus atliekame bendrai, įsiklausydami į vienas kito idėjas. Taikome demokratiškąjį modelį. Šiek tiek džentelmeniškumo – kadaise jis per metus paslapčia sutaupė pinigų mano vestuvių suknelei. Ir supratingumo – skyriau savo papildomai uždirbtų pinigų mūsų kelionei, kai jam buvo liesesnis metas darbe. Tiesą sakant, rašydama „savo“, neturiu mintyje to, kad leidžiu savo pinigus ir vyro poreikiams. Planuojant šeimos biudžetą viena svarbiausių sąvokų – ne „savo“, o „mūsų“ pinigai.
Gal dėl to stebina kartais ką nors perkant išgirstami klausimai: „O vyras nieko nesako, kad..?“ arba „Ar vyras leido pirkti..?“ Nors mes ir ne Turkijoje, ne visų dievų užmirštoje duonos parduotuvėje, į kurią iš kokio kalnų užkampio nusileido patriarchalinį pasaulio suvokimą turinti pora, vis tiek daug kam atrodo, kad šeimos iždininkas – būtent vyras. Reikėtų kitąkart ką nors brangesnio perkančio vyro pasiteirauti, ar žmona jam leido tai daryti.
Apskritai, sprendžiant finansinius poros klausimus, reikėtų trupučio takto ir pusiausvyros. Nors man labiausiai prie širdies demokratiškasis modelis, tai nereiškia, kad jis pats tinkamiausias. Ir vis dėlto tai tikrai reiškia, kad turi būti išsaugota abiejų partnerių ekonominė ir autoriteto garbė, abu turėtų prisidėti prie bendro biudžeto gausinimo ir skirstymo. Mąstyti kartu, o ne kimšti pinigus į atskiras kojines ir permetinėti atsakomybę vienas kitam.