Pasirodo, kad žmonės dažniausiai įvardindavo labai panašius nuogąstavimus.
1. Gaila, kad gyvenau ne savo gyvenimą, o tokį gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.
Šį sakinį pasakydavo kone kiekvienas pacientas. Kai žmonės suvokia,kad jų gyvenimas beveik baigtas, ir pažvelgia atgal, pamato, kiek svajonių liko neįgyvendintų. Didžioji dalis žmonių palieka pasaulį neįgyvendinę nė pusės savo svajonių ir suvokdami, kad taip įvyko tik dėl to, jog jie norėjo priimti teisingus sprendimus.
Todėl labai svarbu gerbti savo svajones. Kai prarasite sveikatą, bus per vėlu. Sveikata mums suteikia laisvę, tačiau tai suvokiame tik jai sušlubavus.
2. Galėjau taip sunkiai nedirbti.
Tai visuomet išgirsdavau iš savo pacientų-vyrų. Jie pražiopsojo savo atžalų vaikystę, nuolat ilgėjosi savo žmonų draugijos. Iš moterų šį nuogąstavimą išgirsdavau rečiau. Gal todėl, kad slaugiau senosios kartos atstoves, kurios augino vaikus ir nesirūpino duona.
Galbūt kartais derėtų susimąstyti apie savo karjeros pasirinkimus – galbūt jums nereikia tiek pajamų, kiek jūs manote? Gal jums nebūtina tiek laiko dirbti? Karais darbo dienos sutrumpinimas gali atverti naujas galimybes, kurios galbūt jus padarys laimingesnę negu jūsų pirminė veikla.
3. Gaila, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmų.
Daugelis žmonių nutyli žodžius, sulaiko emocijas, neišreiškia nuoskaudos vien dėl to, kad bijo supykdyti aplinkinius ar būti nesuprasti. Rezultatas – ne gyvenimas, o egzistavimas, neįgyvendinti tikslai. Visa tai perauga į dvasinius negalavimus.
Esmė ta, kad mes negalime kontroliuoti aplinkinių reakcijų. Tačiau, kaip bebūtų, jus supantys žmonės įvertins tai, kokia esate sakydama tai, ką iš tiesų galvojate. Tai jūsų santykius perkels į aukštesnį, sveikesnį lygį. Jeigu to neįvertins – atsikratysite nereikalingos, žalingos draugystės. Bet kokiu atveju jūs laimėsite.
4. Gaila, kad užmiršau savo draugus.
Daugelis mūsų taip pasineria į savo gyvenimus, kad leidžia pro pirštus išslysti metų metus trukusioms draugystėms. Todėl nenuostabu, jog daug žmonių mirties patale gailisi nepalaikę ryšio su bičiuliais bei nedėję pastangų išlaikyti draugystę.
Mes visą gyvenimą sunkiai dirbame tam, kad aprūpintume savo mylimus žmones. Tačiau būtent didelis užimtumas yra kaltas dėl nutrūkusių draugysčių. Galiausiai, kai išaušta lemtinga diena, svarbiausia yra ne pinigai ar socialinis statusas, o artimų žmonių meilė, rūpestis ir palaikymas.
5. Gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam.
Tai, kad laimė yra pasirinkimas, daugelis suvokia, kai jau būna per vėlu. Tik pagalvokite, kiek dalykų mes atsisakome vien todėl, kad nenorime išlįsti iš savo patogaus gyvenimo, jaukių namų, keisti senų įpročių ar daryti tai, dėl ko sulauktume nepalankių aplinkinių reakcijų. Pokyčių baimė mus priverčia kitiems ir sau meluoti, kad esame laimingi gyvendami taip, kaip yra. Tačiau mirties patale žmonės tikina nepamenantys, kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokėsi ar kvailiojo, kada darė ką nors ekscentriško ir vaikiško.
Tuomet ne galvoj, ką pamanys kiti. Tad nebijokite sau leisti būti laimingais.