„Pasak išmaniosios vikipedijos, KRIZĖ- sprendimas, įvykis, staigus pasikeitimas, kuris ateina, kuomet nėra galimybės išsaugoti esamą padėtį. Tačiau ekonomikos ar finansų krizė nė iš tolo nepanaši į tą,kuri atsiranda tarp vyro ir moters. Juk šeima - tai nuolatinė kūryba, kurioje nepaliaujamai kuria du labai panašūs ir kartu skirtingi individai. Tačiau ateina diena, kai suvoki, kad spalvos, kuriomis kasdien „tepliojom“ savo sienas, ėmė tamsėti, o pakantumas ir kantrybė prarado savo pradinę vertę, pažadai kaip dulkės nusėdo ant nevalomų palangių... ir namus aplankė nelauktas svečias - šeimyninė krizė.
Ir tada į kovą stoja Moteris. O kas ji? Silpnoji lytis. Vaiko mama. Skalbimo mašina. Indaplovė. Vakarienės ruošėja. Ugnies kurstytoja. Bemiegių naktų saugotoja. Taip.. aš buvau tokia. Prie viso šito dar ir vakarėlių vyro palydovė - kvepianti, pasipuošusi ir besišypsanti. Kova prasidėjo būtent tada, kai sudėjusi visus šiuos epitetus pažymėjau didelius raudonus kryžiukus ir minusus... Vuaila! Aš - moteris-minusas...
Turiu pasakyti, kad tai buvo sunki kova pirmiausiai su savimi. Ir kai vieną rytą atsikėliau su mirštančiu ryžtu ir vos jaučiamu noru dar kažką pakeisti, aš kaip nepasiekiamo tikslo ieškotoja dideliame lape pažymėjau:
Laiškas JAM. Be melo. Be kelių aplink. Be pateisinimų.
Vakarienė ir pokalbis. Be ašarų. Be atsiprašinėjimo. Be gailesčio sau.
Išvyka į Druskininkus. Be nuolaidžiavimų. Be streso.
VISKAS ARBA NIEKO
P.S. Negalimas joks nukrypimas nuo plano!
Vakarienė, žvakės ir pokalbis. Manau, tai puiki priemonė, kurią siūlau visoms poroms. Ne socialiniai tinklai, ne elektroninis paštas..o paprasčiausias laiškas ant popieriaus lapo. Tačiau tai buvo labai laikina. Žmogus grįžta prie savojo AŠ greičiau nei išverda penktoji vakarienė.
Išvyka, kurią suorganizavo JIS. Taip, pažadus jis tesėjo. O vakarienė tąkart tikrai jam atrišo liežuvį. Druskininkų ramybė, poilsis ir vandens pramogos buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai. Ar davė ką nors mano šeimai trečias punktas? Tik laisvą parą nuo buitinių rūpesčių, jo ranką delne... Tačiau tą pačią tylą mano ausims ir gyvenimui. Taip aš pailsėjau, atsipalaidavau ir nusprendžiau -viskas arba nieko.
Ir nepatikėsit!!! Tą dieną, kai buvau stipri ir be ašarų pasiryžus palikti viską, ką turėjom, maža mažytė mano svajonė man pakišo pačią puikiausią mintį. Šokių pamokos. Į jas mano vyras trūks plyš niekada net nežadėjo eiti. Aš paprašiau jo mėnesį laiko pašokti su manim. Mano nuostabai JIS sutiko.
Šiandien lygiai metai, kaip mes šokame Amerikos lotynų šokius. Kartu. Jis kiekvieną pamoką neatitraukia akių nuo mano Rumbos žingsnelių..O aistringasis Tango vos sulaiko nuo aistringo bučinio!
Moterys, niekada neleskite savo svajonėms užgesti. Nes, kaip sakė Albertas Enšteinas, „Yra tik du būdai gyventi. Vienas - galvoti, jog stebuklų nebūna, kitas - galvoti, jog viskas yra stebuklas“. Būkit kartu, veikit kartu, mylėkit kartu!“