Kadaise lašišos mūsų vandenyse buvo beveik išnykusios. Dabar jų populiacija atsigauna ir tai iš dalies ir Lietuvos žuvivaisos specialistų nuopelnai. Netoli Pabradės įsikūrusiame Žeimenos žuvivaisos poskyryje renkami ir apvaisinami lašišų ikrai, auginamos jaunos žuvys vien tam, kad vėliau būtų paleistos į laisvę.
Spalio pabaigoje lapkričio pradžioje šlakiai ir lašišos būreliais renkasi tam tikruose upių ruožuose neršti. Būtent lašiša Lietuvoje yra pakankamai reta žuvis, jos natūrali reprodukcija upėse nėra tinkamai ištirta ir duomenų surinkta gana nedaug.
1990-1995 m. buvo vykdomi specialūs tyrimai, kurių metu paaiškėjo, kad mūsų upėse buvo likę minimalūs Atlantinės lašišos porūšio ištekliai. Mokslininkai nusprendė imtis iniciatyvos ir pradėti dirbtinį Baltijos lašišos veisimą. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurtas „Meškerinės lašišinių žuvų veislynas“, kurio dėka kasmet Lietuvos upės yra pripildomos daugiau nei 200 tūkst. šlakių ir lašišų jauniklių.
Lašišos veisiamos Žuvininkystės tarnybos Žeimenos poskyryje. Jos sugautos Lietuvos upėse ir atgabentos čia į ūkį, įsikūrusį 14 kilometrų nuo Pabradės. Didžioji dalis suaugusių lašišų atkeliauja iš Neries ir šventosios upių baseinų. Naktimis vyksta gaudymas tose vietose, kur natūraliai šios žuvys neršia. Vėliau talpose su vandeniu, paduodant deguonį jos yra gabenamos čia. Žuvys čia perkeliamos į lauko baseinus ir yra laikomos iki tol kol pilnai subręs ikrų paėmimui.
Lašišų patelės subręsta skirtingu metu, todėl yra kas 2 – 3 dienas tikrinamos. Iš patinų pieniai gali būti paimami praktiškai bet kuriuo metu. Lašišų brendimas priklauso nuo temperatūros, todėl jų nerštas prasideda nukritus vandens temperatūrai iki 7-8 laipsnių.
Prieš ikrų paėmimo procedūrą žuvys yra paleidžiamos į talpą su anestetiko tirpalu, tam, kad su jomis būtų lengviau dirbti, o taip pat kad žuvys patirtų mažiau streso.
Iš apsvaigintų lašišų surenkami ikrai. Švelniai spaudžiant patelės pilvą arba išspaudžiant juos judesiais, šiek tiek panašiais į karvės melžimą ikrai atsiduria plastikiniame dubenyje. Po šios procedūros žuvis yra atgaivinama gryname vandenyje. Atsigavusi lašiša keliauja į tvenkinį, o surinkti ikrai yra saugomi nuo drėgmės iki tol kol bus surinkti pieniai.
Pastarasis darbas yra atliekamas panašiai kaip ir ikrų paėmimas, išskyrus tai, kad patinai tik retais atvejais yra apsvaiginami anestetiko tirpalu, kadangi yra tam jautresni nei patelės, be to, pati procedūra neužima tiek daug laiko kaip ikrų surinkimas.
Atlikus ikrų paėmimą lašišos dar yra pasveriamos, pamatuojamos, taip pat paimami pelekų audinių gabaliukai genetiniams tyrimams ir jų žvynai amžiaus nustatymui. Lašišos taip pat pažymimos tam tinkamais žymekliais, kad būtų galima tirti jų migraciją po paleidimo atgal į upes.
Paimti ikrai apvaisinami pieniais ir paliekami kelioms valandoms pastovėti pratekančiame vandenyje. Per tą laiką jų tūris šiek tiek padidėja bei dingsta iš karto po apvaisinimo atsiradęs lipnumas, tada jau galima juos perkelti į inkubatorių. Inkubatoriuje lašišaitės paaugs, o pavasarį bus paleistos į Lietuvos upes.
Nors dar ne taip senai lašišos buvo įtrauktos į raudonąją knygą ir buvo atsidūrusios ant išnykimo ribos, šiuo metu žuvivaisos specialistas pastebi, kad nepaisant įvairių trukdžių ir grėsmių, šių žuvų padėtis Lietuvos vandenyse gerėja.
