Tai bene didžiausias iššūkis „Šiaurinių Alpių sienų“ projekto sąraše ir būtent jį pirmąjį pasirinko Lietuvos alpinistai. Kovo 13 dieną projekto komandos nariai išvyks į Prancūzijos Alpes, kur, po aklimatizacijos ir kelių treniruočių realiomis sąlygomis, patrauks į Šveicariją, Grindelwald‘o regioną, kur stūkso šis kalnas.
Eigerio legenda gimė būtent dėl jo šiaurinės sienos ir ypač – dėl jo klasikinio – Anderlio Heckmairio maršruto, kuriuo ir kops „Šiaurinių Alpių sienų“ komanda. Tai itin stati, sudėtinga, o esant nepalankioms sąlygoms – ir pavojinga šiaurinė siena. Jos aukštis yra apie 1500 metrų (nuo papėdės iki viršūnės), o pats klasikinio maršruto ilgis siekia beveik 3 kilometrus. Paties Eigerio aukštis – 3970 metrai ir jis stovi Alpių pakraštyje, todėl visos audros, besiformuojančios ir užgriūvančios šiuos kalnus, pirmiausiai smogia Eigerio šiauriniam šlaitui.
Dėl daugelio šių aplinkybių Eigerio šiaurinė siena buvo paskutinioji įkopta šiaurinė Alpių siena. Tai 1938 metais padarė kopimo metu į vieną komandą susivieniję keturi alpinistai: vokiečiai Anderlis Heckmairis, Ludwigas Vorgas ir austrai Fritzas Kasparekas ir Heinrichas Harreris. Pastarasis alpinistas vėliau parašė knygą, kurią pavadino pagal vieno iš maršruto etapų pavadinimą – „Baltasis Voras“ (The White Spider). Joje surinkti įkopimų šiaurine Eigerio siena aprašymai – vieni labiau sausos ataskaitos, kitos – istorijos, bet dažniausiai – labai dramatiškos.
Beje, H. Harreris Lietuvos auditorijai geriau būtų žinomas iš biografinio filmo „Devyneri metai Tibete“, kuriame alpinisto (aktorius – Bradas Pittas) žmoną vaidino Ingeborga Dapkūnaitė.
Maršruto etapų ir charakteringų vietų pavadinimai yra irgi tapę mitiniais: Mirties bivakas (pavadintas dėl to, kad jame buvo rasti sušalę 1935 metais bandę įkopti vokiečių alpinistai), Dievų traversas, Hinterstoisserio traversas, ledo laukai, Sudėtingasis plyšys ir, žinoma, Baltasis voras.
Eigerio šiaurinės sienos įkopimų istorijos dažnai skamba garsiai, nes siena išsiskiria tuo, kad visai čia pat yra kalnų miestelis, viešbučiai, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į sieną. Kopdami šia siena alpinistai nuolat jaučia civilizacijos alsavimą ir girdi privažiuojančius traukinius, turistų keliamą šurmulį.
Dar viena ypatybė – skersai Eigerio, kalno viduje yra išgręžtas geležinkelio tunelis, iš kurio išeina išėjimai tiesiai į šiaurinę sieną. Tad atšiaurų, pavojingą šlaitą ir jaukų, saugų prieglobstį teskiria vienerios durys.
Šios dvi ypatybės vieną kopimą pavertė bene žymiausia Eigerio drama, pasibaigusia tragiškai. Tai Tony Kurzo, jauno alpinisto iš Bavarijos, ir jo kompanionų istorija. 1936 metų vasarą T. Kurzas ir Andreas Hinterstoisseris, kartu su kopime sutiktais austrais Williu Angereriu ir Edžiu Raineru mėgino įkopti į tuo metu dar neįkoptą šiaurinę Eigerio sieną.
Kaip rodo aprašymai, kopimas prasidėjo daug žadančiai – puikius lipimo uola įgūdžius pademonstravęs A. Hinterstoisseris perlipo itin glotnią uolą ir tokiu būdu atvėrė kelią numatytam ir logiškiausiai atrodžiusiam maršrutui į viršūnę. Vėliau ši atkarpa buvo pavadinta A. Hinterstoisserio traversu.
Tačiau akmenų griūties metu smarkiai susižeidus W.Angereriui, komandai teko apsisukti ir leistis. Tuo pat metu subjurus orui ir uoloms pasidengus plonu ledo sluoksniu, ji nebegalėjo sugrįžti tuo pačiu keliu – perlipant glotnią uolą, nes komanda nepasiliko virvės, kuria pasinaudodami alpinistai šią uolą įveikė prieš tai. Teko improvizuoti ir mėginti leistis tiesiai žemyn per vertikalią ir vietomis kabančią uolą.
Bet dar viena lavina nusviedė atsirišusį nuo komandos A. Hinterstosserį žemyn, o kiti du pakibo ant virvės, kuri, įsitempusi, prie uolos mirtinai prispaudė trečiąjį alpinistą. Vienintelis T. Kurzas išgyveno po šį kritimą ir liko kyboti ant virvės.
Tuo metu, nepaisydami prastų oro sąlygų, gelbėti alpinistų išėjo kalnų gidų grupėlė, kuri per vieną iš langų iš traukinio tunelio pateko visai netoli kybančio T. Kurzo, tačiau iš apačios jam padėti negalėjo. Grįžę kitą dieną jie pabandė dar sykį – visą naktį blogu oru ant virvė prakybojęs T. Kurzas turėjo užlipti aukštyn iki taško, kuriame buvo įtvirtinta jo virvė, ją išvynioti jos gijas, šias surišti taip, kad taip pailginta virvė pasiektų gelbėtojus, kurie jam pririštų kitą, ilgesnę virvę nusileidimui.
Nepaisant išsekimo, nušalusios rankos, T. Kurzas sugebėjo tai padaryti, tačiau pririšta virvė pasirodė esanti per trumpa – jai pailginti buvo pririšta kita virvė. Kaip tik šis mazgas ir tapo mirtinais spąstais – jam užstrigus nusileidimui naudotame karabine, T. Kurzas pakibo vos metru aukščiau savo gelbėtojų ir mirė jų akivaizdoje nuo išsekimo.
Dabar, naudojant gerokai tobulesnę įrangą ir aprangą, maršrute esant daugiau įtvirtintų kablių, paliktų virvių, kopimas yra saugesnis ir greitesnis. O ištobulinta gelbėjimo technika, esant tinkamoms sąlygoms, leidžia ateiti įstrigusiems alpinistams į pagalbą praktiškai bet kuriame sienos taške.
Taip pat šiuo metu dėl tirpstančių ledynų, šiaurinė siena yra pernelyg pavojinga kopti vasaros metu, todėl renkamasi pereinamieji laikotarpiai – ruduo, pavasaris, kai oro temperatūra nebėra tokia žema, bet šaltis vis dar laiko surakinęs akmenis.
„Šiaurinių Alpių sienų“ komanda kovo 13 dieną išvyks į Prancūzijos Alpes, kur treniruosis ir įgis aklimatizaciją Monblano viršūnės regione. O nusistovėjus tinkamoms kopimo sąlygoms, persikels į Šveicariją bei pradės kopimą į Eigerio viršūnę. Įkopti planuojama per 3-4 dienas, o visa ekspedicija užtruks iki 2 savaičių.
Kartu su komanda vyks filmavimo grupė bei ryšį su grupe palaikysiantis žmogus. Ši palaikymo komanda įkopimą stebės iš apačioje esančio miestelio.
