Praėjusią vasarą Šiaulių rajono Kurtuvėnų regioniniame parke jau penkioliktą kartą buvo įsikūrusi jaunimo vasaros stovykla „Gamtotyros žygis-stovykla“. Stovyklautojai penkias dienas gyveno miške, palapinių miestelyje, sėmėsi gamtotyros žinių ir mokėsi meilės bei pagarbos gamtai.
Kelialapis į stovyklą – ne kiekvienam
Šiemet į tradicinę vasaros stovyklą Šiaulių rajono Kurtuvėnų regioniniame parke, prie Pašvinio ežero, susirinko 150 moksleivių ir 22 vadovai iš įvairių Šiaulių rajono mokyklų.
Stovyklos organizatoriai per daugelį metų įsitikino: įvairaus amžiaus jaunuosius stovyklautojus vienija meilė gamtai ir noras įgyti gamtotyros žinių. Juo labiau kad gyvenimas miške, palapinėse, maisto gaminimas ant laužo, gamtotyros žygiai, įvairios varžybos, čia pat, akyse, atsiveriančios augalų ir gyvūnijos pasaulio paslaptys yra neatsiejamai susiję su romantika, kokią tiktai gamtoje įmanoma patirti.
Projekto „Gamtotyros žygis-stovykla“ pradininkė ir idėjos autorė – Šiaulių rajono savivaldybės švietimo ir sporto specialistė Rasa Paulauskienė. Rasa pati studentiškais metais buvo prisiekusi turistė orientacininkė, su varžybomis išmaišiusi ne tiktai Lietuvą, bet ir nemažą dalį buvusios Sovietų Sąjungos.
Prieš penkiolika metų gimusią idėją kurti gamtotyros stovyklą specialistė sieja su noru skatinti jaunimo meilę ir pagarbą gamtai. Joje gali dalyvauti visi norintys bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai. Tiesa, yra viena sąlyga: reikia dalyvauti aplinkosauginėje veikloje, būti aktyviu gamtos bičiuliu – tai tarsi kelialapis į stovyklą, paskatinimas dar labiau domėtis gamta ir ją saugoti.
Pernai į Kurtuvėnų mišką susirinko arti 100, užpernai, Rasos žodžiais, šiek tiek per daug – netgi 250 aktyvių gamtos bičiulių. Dalis mokinių vasaros stovykloje dalyvauja kiekvienais metais, kol baigia mokyklą, ir netgi atvyksta jau būdami studentai.
Teorija turi žengti kartu su gyvenimu
„Juk ir manęs niekas neverčia, bet neleidžia širdis sustoti“, – sako R. Paulauskienė. Per daugelį stovyklavimo metų specialistė įsitikino, kad gamtotyros žinios kur kas geriau įsisavinamos ne sėdint klasėje, o būtent gamtoje, kai vaikas augalą gali čia pat atrasti, paliesti, palyginti vieną su kitu, stebėti gamtos reiškinius ir gauti visą reikalingą informaciją. Apskritai stovyklos tikslas, Rasos žodžiais, yra padėti mokiniams pastebėti mus supančios gyvosios ir negyvosios gamtos formų,
spalvų ir garsų įvairovę, išmokti savarankiškai atlikti tyrimus, padaryti išvadas iš gamtos gyvenimo faktų, ugdyti vaikų gebėjimą matyti savo dabartinių ir būsimų veiksmų pasekmes bei jų grįžtamąjį poveikį gamtai, propaguoti sveiką gyvenseną ir sportą.
Projektą „Gamtotyros žygis-stovykla“ finansuoja Šiaulių rajono savivaldybė. Pinigai, anot R. Paulauskienės, nėra dideli, stovyklai skiriama 5 000 litų, todėl prisideda ir stovyklautojų tėvai. Jie atveža daržovių. Beje, pastaraisiais metais į stovyklautojų gretas savo lėšomis įsitraukė ir mokinių tėveliai.
Pramogos ir pažinimas – kartu
Stovykloje jaunimas tyrinėja aplinkos būklę įvairiais požiūriais: fiziniu, geografiniu, biologiniu, sociologiniu, ekonominiu, estetiniu, techniniu, politiniu, istoriniu ir dvasiniu. Kiekviena stovyklos diena turi savo tikslus ir temas, kurios nėra susiaurintos iki vienos sisteminės grupės ar atskiro gamtos reiškinio.
Pavyzdžiui, susiklostė tradicija pirmąją stovyklavimo dieną vykti į vienos dienos žygį po Kurtuvėnų regioninį parką, jo maršrutas paprastai žinomas iš anksto. Praėjusią vasarą stovyklautojai nužygiavo 15 kilometrų mišku, ėjo ekologiniu taku apie Juodlės ežerą, suko palei Nelindos ežerą. Paprastai kartu su stovyklautojais vyksta Kurtuvėnų regioninio parko specialistai, istorijos, geografijos, biologijos mokytojai, kurie jaunimo žygį, pastebėjimus čia pat praturtina mokslo žiniomis.
„Taigi tai ne šiaip sau žygis, o pažintinė kelionė po gamtą“, – apibendrina R. Paulauskienė.
Maždaug pusė stovyklos laiko skiriama pastebėtiems reiškiniams bei radiniams aptarti.
Stovyklautojams taip pat pateikiamos ir individualios užduotys.
Kuriasi tradicijos
Kita tradicija – sveiko maisto diena. Sveiko maisto dieną mokiniai patys gaminasi sveikuoliškus patiekalus: sriubas, košes, salotas – pagal iš anksto sugalvotą temą. Vyksta maisto degustacija, išrenkami skaniausi, įdomiausi arba temą labiausiai atspindintys patiekalai. O maisto skanavimo varžytuvės stovyklautojams šiemet sukėlė smagaus juoko, mat „virėjai“ vienas kitą koše maitino užsimovę bokso pirštines.
Vieną dieną stovyklautojai praleido Kurtuvėnų regioninio parko Jautmalkės gamtos centre, kuriame, be išvykų pažintiniais gamtos takais, organizuojamos ir įvairios edukacinės programos.
Jautmalkės gamtos centre stovyklautojai galėjo susipažinti su kalvio, staliaus ar puodžiaus darbu, pasimokyti austi staklėmis, lietuvių liaudies žaidimų, velti veltinius, pinti iš vytelių.
„Daug laiko skiriame sportui, įvairioms varžyboms, kūrybiniams užsiėmimams, slampinėjimo tikrai nebūna, – apie stovyklos tradicijas bei veiklą toliau pasakoja R. Paulauskienė.
Pavyzdžiui, rengiamas piešimo konkursas, o vietoje dažų pasitelkiami augalai arba gamtos medžiagos, pieštuku gali tapti ir laužo nuodėgulis – nelygu, ką pats gamtoje susirasi. Arba stovyklautojai specialiai keliasi anksti rytą ir klausosi paukščių balsų – ar pavyks juos atpažinti?
Arba skiriama užduotis: surinkti dešimt skirtingų medžių lapų ir atbėgus į finišą juos įvardyti. O kur dar tinklinis, kvadratas, turistinės technikos panaudojimo varžybos, turistinis pėsčiųjų ralis, įvairių sėklų, vaistažolių atpažinimo varžybos! Vakarais prie laužo šokame beždžioniukų diskotekose, žaidžiame baimės faktorių, rengiame dainų konkursus, bendraujame su kinologais ir jų augintiniais, kurie kiekvieną vasarą atvyksta į svečius.“
R. Paulauskienės teigimu, vaikai išmoksta gamtoje ilsėtis kultūringai. O kad gamtos mylėtojams išmonės netrūksta, liudija įdomi lauko tualetų idėja.
Įsikūrus stovyklai jos teritorijoje juoda plėvele apgaubiami keturi medžiai ir apsukami lipnia juosta. „Tualeto“ viduje iškasama duobė, kuri išvykstant užkasama. Paskutinę stovyklavimo dieną paprastai vyksta tradicinė akcija „Palikime gamtą švaresnę nei radome“.
Taisyklės užtikrina drausmę
Ar labai sudėtinga suaugusiesiems miške prižiūrėti tokį nemažą būrį vaikų? R. Paulauskienė patikino: per visus tuos penkiolika metų stovyklautojai nepadarė nė vieno rimtesnio nusižengimo. Vaikai žino: jeigu pažeis stovyklos taisykles, iš karto važiuos namo.
Laikantis saugumo, stovykla paprastai aptveriama skiriamąja juosta. Kiekviena stovyklautojų komanda turi savo skiriamąją spalvą, pavyzdžiui, raudonos skarelės, geltonos kepuraitės, juos stovyklautojai privalo nuolatos dėvėti. To reikia, kad į stovyklą neužklystų svetimi.
Paskiriami budėtojai, kurie prižiūri tvarką.
Kad stovyklautojams būtų įdomiau, kasmet parenkama kita vieta, bet toje pačioje saugomoje teritorijoje – Kurtuvėnų regioniniame parke.
