Žolės deginimas – opi problema Lietuvoje. Nors nuolat skiriamos baudos, o informacijos apie tokios veiklos žalą netrūksta, kiekvieną pavasarį važiuodami keliu galime „grožėtis“ juoduojančiais išdegintais keliais arba kažkur tolumoje rūkstančiais dūmais. Tačiau jei Lietuvoje tai nusikaltimas – Australijoje - būtinybė.
Australijoje ugnies deginimas - tai tūkstantmetė aborigenų tradicija, dar vadinama Žemės atgaivinimu. Ugnis dažnai pasaulio kultūrose vaizduojama kaip destruktyvus žemės elementas, bet Australijos čiabuviai priešingai – ją laiko gėrio įsikūnijimu, kuri leidžia žemei grįžti į gyvenimą.
Pasakodama apie Australiją aš nenoriu pasakyti, kad ir Lietuvoje reikia deginti žolę. Pasaulis didelis ir visur viskas labai skirtinga. Kas viename pasaulio gale blogis, kitame – gėris. Kas vienur nusikaltimas, kitur – neišvengiamybė. Tiesiog noriu jums parodyti tuos pasaulio skirtumus.
Aborigenams ugnis turi didelę reikšmę. Nuo mažų dienų kiekvienas bendruomenės narys jau mokosi užkurti ugnį ir ją valdyti. Per tūkstantmečius ugnis jiems tapo ne tik maisto ir medžioklės pagalbininkė, bet buvo susieta su religija, pasaulėjauta, šeimos gyvenimu. Ugnis pakeitė ne tik čia gyvenusių žmonių gyvenimą, bet ir patį žemyną.
Daugelio augalų bendrijų, kurias matome šiandien, čia atsirado dėl to, kad žmogus išmoko pažaboti ugnį ir nebijojo jos naudoti. Juk išdegintais plotais buvo lengviau keliauti, pasinaudojus ugnimi buvo lengviau medžioti ir apsaugoti savo kuklius maisto išteklius nuo maitėdų. Ugnis padėjo išsivalyti nesvetingą stovyklų aplinką, o kylantys dūmai buvo savotiškas anų laikų telegrafas. Tą žino ir lietuviai, anais laikais apie artėjantį priešą pranešdavę deginamais laužais.
Aborigenai tiki, kad ugnimi ir dūmais galima perduoti signalus ir jau išėjusiems į anapusinį pasaulį. Tiesa, tam buvo ir tebėra reikalingos specialios apeigos ir ritualai. Bet jei visi jais tiki – vadinasi jiems tai tikrų tikriausia tiesa.
Dėl žmogaus deginamos žemės ir žolės vietiniai gyvūnai prisitaikė gyventi tik ten, kur jiems negresia karšti ugnies liežuviai, o augalai tapo atsparesni, o po deginimo lengviau atželdavo ir vėl suvešėdavo, dėl to galėjo plėstis ir suteikti prieglobstį ir maisto daugiau gyvūnų.
Šiais laikais tyčinius gaisrus propaguoja ne tik aborigenai, bet ir pasaulietinė Australijos valdžia. Sauso sezono pradžioje visoje Australijoje važiuojant keliais gali pamatyti ir užuosti smilkstančius žolės plotus. Prasidedant sausajam sezonui žolės aukštis dažnai siekia 3 m. Žolę valdžios pareigūnai degina tam, kad apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo dr didesnių gaisrų. Kontroliuojant, gaisrus galima lokalizuoti ir užtikrinti, kad jie neplis, tuo tarpu jei žolė būtų palikta, savaiminiai gaisrai (o tam užtenka netyčia numestos nuorūkos) daug greičiau ir plačiau paplistų, o juos sustabdyti nepatiriant aukų būtų beveik neįmanoma. Be to, per savaiminius gaisrus nukentėtų ir saugomos teritorijos, miškai, gyvūnai, miestai. Atsakingai kontroliuojant, tokių incidentų išvengiama.
Atsargiai nudeginta žemė greitai vėl sužaliuoja ir atsigauna. Pelenai suveikia kaip tam tikros trąšos, o gyvūnai ir paukščiai gali daug lengviau susirasti žemoje žolėje maisto.
Tiesa, gaisrų kontrolė čia labai išvystyta. Visuomet stengiamasi žiūrėti vėjo greičio ir krypties. Ugnis paprastai nukreipiama į vandens telkinius, prie to dirba daug žmonių, kad būtų maksimaliai sumažinta klaidos tikimybė.
Australijoje yra ir dar vienas įdomus dalykas – čia gyvena rudasis erelis, kuris mėgsta medžioklės metu naudoti ugnį. Kai vyksta gaisrai, šie paukščiai pagriebia degantį šakalį ir numeta toliau, kur dar nėra gaisro. Tokiu būdu jis išgąsdina besislepiančius smulkius gyvūnus ir kol šie sprunka stengiasi juos sučiupti.
