Ekspertai:
- Štai jums trys hektarai miesto žemės ir milijonas dolerių. Ar imatės statyti miesto gyvūnų prieglaudą, kuri veiktų ilgą laiką?
Gyvūnų globos entuziastai:
- Su džiaugsmu!
- Blogas atsakymas!
Galvoju, kad triušiui gerai. Jam likimas skyrė narvelį ir gyvenimą iki pat natūralaus galo (jei dekoratyvinis) arba troškintuvą (jei mėsinis). Na, dar galėtume pridėti kailiuką (jei gražus). Rūpintis niekuo nereikia. Rūpinasi žmonės.
Šuniui sunkiau. Jo gyvenimo vingiai kartais būna labai netikėti. Retsykiais princas virsta elgeta, elgeta – princu. O kiek netikėtumų tarp šių polių!
Sulaukėme paradokso – tie mūsų mylimiausieji virto pertekliniais gyvūnais. Tai naujas terminas, jau paplitęs pasaulyje. Su pertekliniais jautukais kalba paprasta – tiesus kelias į skerdyklą. Su niekam nereikalingais šunimis ir katėmis anksčiau irgi problemų nebūdavo. Slampinėdavo kuris sau, vertėsi kaip išmanydamas. Bet didėjo miestai, atsirado šungaudžių amatas. Jo amžius – šimtmečiai. Kalba irgi būdavo trumpa. Ir tai suprantama – kas maitins narvuose uždarytus šunis, kai žmonių – vargetų prieglaudos perpildytos, o elgetų – pilnos gatvelės? Net ir humaniškai, apsišvietusiai visuomenės daliai nemenką poveikį padarė įžymusis krikščioniškasis XVII amžiaus filosofas R. Dekartas (R. Kartezijus), kurio nuomonė buvo tokia: gyvulys – mąstančios sielos, sąmonės neturintis mechanizmas, kuris dėl aplinkos poveikio gali atlikti įvairius judesius.
O ką darome su nereikalingu mechanizmu? Jo atsikratome.
Rimtesnis lūžis, bent jau Didžiojoje Britanijoje, įvyko beveik prieš 200 metų. Tada susikūrė RSPCA (Royal Society for the Prevention of Cruelty to Animals). Mes tą ilgą pavadinimą sutrumpinome ir dabar vadiname Karališkąja gyvūnų globos draugija. Įdomu tai, kad pirmasis ir svarbiausias jos tikslas buvo sumažinti ūkinių gyvulių kančias, nes daugelio fermerių požiūris į juos tikrai buvo dekartiškas. Šunims ir katėms eilė atėjo vėliau. Ta organizacija ir šiandien yra pasaulinis lyderis, nors pagal finansinį pajėgumą jai lygių atsirado nemaža. Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį RSPCA metų biudžetas siekė 40 mln. dolerių. Finansinė galybė susidarė iš labdaros, didžiulių palikimų ir apdairios verslo politikos. Pasaulio finansų rinkose visą laiką sukosi dideli RSPCA pinigai, atnešdami dividendus. Karališkoji draugija veiklą išplėtė ir į kitus kraštus.(Reikia pasakyti, kad 1873 m. lapkričio 3 d. kunigaikščio Mykolo Oginskio iniciatyva Rietave buvo įkurtas Rusijos imperatoriškosios gyvūnų globos draugijos skyrius. Taigi mūsų šaknys irgi gana gilios. Tik vaisiai menkoki.)
Daugmaž žinodamas, kaip dabar Lietuvoje klostosi šunų ir kačių globos reikalai, galiu pasakyti, jog Europoje (ir kituose civilizuotesniuose kraštuose) daug kas jau praeita, išmėginta. Padaryta nemaža gerų darbų, bet patirta ir skaudžių nusivylimų. Tos pamokos padėjo priimti daugybę įstatymų dėl gyvūnų globos, leido parašyti šimtus protingų rekomendacijų ir valstybinėms institucijoms, ir visuomeniniams judėjimams. Įjungtos policijos, sanitarijos, veterinarijos pajėgos.
Bet ant grėblio vis lipama ir lipama. Net garsusis Brigitte Bardot fondas (Prancūzija) buvo atsidūręs ties bankroto riba, kai garsioji aktorė ėmėsi neapžiojamo obuolio – vilkų reaklimatizavimo projekto. Laimė, sukruto senieji ištikimi gerbėjai ir davė dar daugiau pinigų, kad būtų išvengta kompromitacijos.
ICAM (Tarptautinė naminių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo koalicija) visose savo rekomendacijose nuolat tvirtina: baisiausias dalykas, kartais atsitinkantis gyvūnų prieglaudose, tai - idėjos žlugimas. Kitaip tariant, susidarantis skeptiškas visuomenės požiūris, o šis, savo ruožtu, dažniausiai atsiranda dėl organizatorių gerų širdžių ir blogo apskaičiavimo. Itin prasti reikalai būna tada, kai savivaldybių ar labdaros lėšos, skirtos gyvūnų globai, ima lipti prie nešvarių rankų. Atrodo, dėl to Prahos municipalitetas, iki tol pirkęs benamių gyvūnų gaudymo, gyvūnų prieglaudos išlaikymo paslaugas iš privačios firmos, galų gale priėjo išvados – gobšumui ribų nebėr. Taigi nutraukė sutartį ir reikalą paėmė į savo rankas. Neseniai tame mieste buvusioje konferencijoje Praha reikliausiems Europos ekspertams įrodė, jog ir savivaldybė gali pati padaryti ne blogiau nei visuomeninės organizacijos, privačios firmos.
Nors šiaip Prahos municipaliteto pavyzdys – tikrai išimtis, o ne taisyklė. Visur, kur gyvūnų globos reikalai pusėtini, savivaldybės atlygina tik dalį išlaidų. Daug kur gyvūnų prieglaudos, globa – dar ir sudėtinė verslo dalis. Tai ir veterinarijos paslaugos, ir gyvūnų viešbučiai, ir daug kitų paslaugų. Kitaip tariant, „pasiturintys“ keturkojai klientai padeda išlaikyti globos namus.
Dalis milijardų nubyra ir globos namams. Pavyzdžiui, vien RSPCA už teisę išspausdinti savo logotipą ant šunų maisto paketų iš firmos per metus gaudavo 200 tūkst. svarų. Lygiai taip pat savo vardą pardavinėja ir kitos garsiausios gyvūnų globos organizacijos. Bet tą vardą reikia užsidirbti. Ir ne žodžiais. Ir ne per vienus metus.
Globos organizacijų įvairovė ganėtinai didelė. Sėkmingai gyvuoja ir didžiosios, galingosios, ir smulkiosios vietinės. RSPCA pripažįsta, jog gyvūnų eutanazija prieglaudose – neišvengiamas dalykas, o Jungtinės Karalystės šunininkai savo prieglaudose globotinius karšina iki natūralios mirties.
Sofijoje vykusioje pasaulinėje konferencijoje du verslininkai iš Las Vego pademonstravo filmą apie jų įkurtą prieglaudą su klinika ir viešbučiais šunims, katėms. Tada pagalvojau – kad taip mums Lietuvoje tokią kliniką žmonėms su moderniausia medicinine įranga, paslaugiausiu personalu... Viešbutyje – apartamentai, kuriuose ne gėda būtų apgyvendinti kokį nors aukštą Lietuvos svečią. Na, suprantama, tai – Las Vegas, žmonės atvažiuoja pašvaistyti pinigus, ponai ir ponios dažnai pasiima savo šunelius ar katytes, ir kol patys siautėja lošimo namuose, jų mylimieji ilsisi auksu tviskančiuose kambariuose. Bet savininkų dar paklausiau – ar koks nors vargeta į jūsų kliniką ar prieglaudą patenka? Pavyzdžiui, mirus neturtingam šeimininkui? Pasirodo, patenka. Tai – svarbi reklamos dalis: ateikite ateikite, pažemintieji ir nuskriaustieji... Tai pigi reklama: vieną parą apartamentuose išgyvenęs šunelis atlygina išlaidas, kurios susidarys per metus laikant tą vargetą voljere.
Speciali gyvūnų prieglauda iš Londono demonstravo filmą apie savo globotinius. Tai – nepagydomomis ligomis sergantys, dažnai patys nebepajudantys šunys su sulaužytais stuburais, automobilių ratų nutrauktomis kojomis, apakę. Prieglaudos steigėjai rado nuolatinių rėmėjų, kurie davė pinigų su sąlyga – tegul gyvena. Papildomas reikalavimas – kasdien specialiais karučiais išvežti į kiemą, kad pakvėpuotų grynu oru. Mat patalpose jie viską daro po savimi, todėl net nuolat kuopiant kvapas būna sunkiai pakeliamas.
Konferencijoje buvo nemaža veterinarijos gydytojų, kalbėta apie jų darbo etiką, moralę. Bet atmintin įstrigo vieno amerikiečio iškelta problema: ar etiška kastruotiems šunims įtaisyti plastikines sėklides – implantus, dydžiu viršijančius tik ką išimtas natūraliąsias? Mat daugelis šeimininkų būtent šituo būdu nori pabrėžti savo trumpaplaukių šunų vyriškumą.
Žodžiu, problemų – krūvos.
Žinoma, paminėti pavyzdėliai – deimančiukai, pasitaikantys pasaulinėje gyvūnų globos sistemoje. Daugiau kaip 90 proc. – paprastos prieglaudos, kuriose šunys ar katės randa stogą, gauna maisto, jei reikia – vaistų, o kai pasiseka – dar ir erdvų voljerą pabėgioti, kai labai labai pasiseka – naują šeimininką. Arba bent jau savanorius, kurie, laisvo laiko turėdami, ateina pasivaikštinėti po prieglaudos apylinkes su pamėgtu globotiniu.
Savanorystė, žinoma, labai geras dalykas. Bet ne visiems pasiseka tą nuostatą išsaugoti visą laiką. Pavyzdžiui, kad ir pasikeitus gyvenimo sąlygoms. Darbą pradėjusi vien entuziazmu, pasitikėdama vien visuomenės moraline ir dažniausiai kukloka finansine parama, neturėdama bent jau šiokios tokios materialinės bazės liūdnos pabaigos sulaukė ne viena prieglauda. Apie tai ir įspėja ICAM bei kitos pasaulinės, tarptautinės gyvūnų globos organizacijos. Štai kodėl pasakojimą pradėjau tuo keistoku pokalbiu – apie tris hektarus žemės ir milijoną dolerių.
O buvo taip. Karališkoji draugija kažkada surengė seminarą Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovams, kuriuos delegavo tų šalių gyvūnų globos organizacijos. Jungtinės Karalystės ekspertai smulkiai išaiškino, kaip turėtų atrodyti, kuo užsiiminėti šių laikų gyvūnų globos namai. Po to buvo testas – vienodas visiems seminaro dalyviams, pasiskirsčiusiems grupėmis. Testo turinys toks: vidutinio dydžio (maždaug 200 tūkst. gyventojų) miestui reikia gyvūnų prieglaudos. Municipalitetas patogioje vietoje skiria 3 hektarus žemės, o privatus asmuo – milijoną dolerių. Prieglaudos veikla – ilgalaikė, eutanazija įteisinta.
Nežinau, ar dėl tingėjimo, ar šiaip sveikas protas pakuždėjo, bet grupės nariams patariau:
- Nieko nebraižykite, neplanuokite, neskirstykite to milijono. Kad neapkaltintų, jog tinginiaujame, ant tų projektavimo lapų pieškime kas kam į galvą ateina.
Kai atėjo eilė pateikti savo projektą, ekspertams, vaizduojantiems miesto merą ir mecenatą, pasakėme:
- Ačiū už pasitikėjimą mūsų visuomenine veikla. Ačiū už žemę ir milijoną. Tačiau prašome palaukti mūsų atsakymo. Neilgai – tik vienus metus. Per tą laiką įsitikinsime, ar pavyks kasmet surinkti pinigų ilgalaikei prieglaudos veiklai.
Ir tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Visų kitų grupių popieriniai projektai nuėjo į šiukšlių dėžę. Nes milijonas – tik pradžiai. Darbą vainikuoja apgalvotas planas.
Na, pagal Jurgį – ir kepurė. Šių dienų Lietuvoje toks pasiūlymas atrodytų dangaus dovana. Gal surastume ir rėmėjų, ir savanorių. Deja, sąlygomis toje mūsiškėje prieglaudoje nebūtų patenkinti nei tas menamas meras, nei mecenatas. Per du šimtus metų Karališkoji draugija, šitaip paskubėjusi patikėti užsakymą, ne sykį skaudžiai nudegė rankas.
Taigi pas mus visaip buvo ir dar bus. Bus laimėta ir daug kur pralaimėta. Nors šiaip daug kas pagerėjo.
Prisimenu, Vilniaus gyvūnų karantino tarnybos patalpose stovėjo tokia metalinė grotuota dėžė. Dar sovietmečiu. Kai praeidavo 10 dienų, o sugautų šunų ar kačių niekas nepasigesdavo, toje dėžėje šunys būdavo uždaromi ir paleidžiama elektros srovė. Kad kontaktas būtų geresnis, juos dar apipildavo vandeniu. Taigi jei kas tvirtina, jog Lietuvoje nebūdavo vykdomi mirties nuosprendžiai elektros kėdėse – labai klysta. Nežinau, koks tos dėžės likimas. Aš ją būčiau palikęs kaip muziejaus eksponatą, pavyzdžiui, skyriuje „Vilniaus kultūra.“ (Keista, bet dėžė nelabai tiko katėms. Tų kosminių būtybių elektra nelabai „imdavo.“ Kaip joms galą padarydavo – nežinau.)
Dabar - kitaip. Žinau, kaip sunku atsisveikinti su saviškiu. Dažna taksų bėda – stuburas. Į senatvę maniškiam Rokiui jis palūžo. Net laipteliais lipti nebegalėjo. Į lauką ant rankų išnešdavau. Šuns akyse tarytum matydavau nuoširdžiausią atsiprašymą, kad jis pasidarė toks nevykėlis.
Ir štai vieną dieną mudu – pas veterinarą. Paskutinė injekcija. Mudu – veidas į veidą. Mano ranka – jam ant galvos. Glostau ir tyliai kalbu. Pajutau vieną virptelėjimą, antrą, jo akys ėmė blaustis ir atėjo paskutinis miegas...
Tai geriau nei dar daugybė kančiose nugyventų dienų.
