„Akivaizdu, kad jų metodai veikia ir gali „sujudinti“ sistemą iš pagrindų“. Kodėl valdžia iki šiol tai ignoruoja ir daugelį sprendimų vis dar priima už uždarų durų, nenorėdami tartis su visuomene?“, – klausia konferencijos turinio vadovė Lina Šleinotaitė-Budrienė, UAB „Ekokonsultacijos“ vadovaujanti partnerė.
Pareigos ir atsakomybės
Konferencijoje-diskusijų forume „ATLIEKŲ TVARKYMAS 2019” dalyvauja asociacijos „Gyvas miškas“ koordinatorės Monika Peldavičiūtė, Justina Vidzėnė, Austė Juozapaitytė.
„Tango šokamas dviese. Klausimas – ar visuomenė yra pasirengusi keistis ir prisiimti atsakomybę? Ar vis dar lauksim mesijaus? Mes taip troškomė laisvės, bet ar supratome, kas tai yra?“, – klausia jos ir pabrėžia, kad su kiekviena laisve yra pareigos ir atsakomybės, bet jas kažkam delegavom, norėdami išlikti savo komforto zonoje.
Pokyčiai ateina tada, kai žmogus stoja į savo aplinkos šeimininko poziciją – susivokia esąs ne tik vartotojas, bet ir atsakingas kūrėjas. Nuo šio požiūrio pokyčio ir priklauso tolimesnė santykių dinamika.
„Ar atsiras kritinių žmonių skaičius tai suprantančių, šitam etape lemiamas balsas tenka visuomenei. Tikroji kova yra ne su valdžia, o su savo tamsa ir neįgalumu, kuris leido sistemai išsikeroti“, – sako „Gyvo miško“ atstovės.
Nelaiko lygiaverčiais partneriais?
Įprastas Lietuvos dominuojančių struktūrų santykis su visuomeniniais judėjimais – tai deklaratyvus pataikavimas arba abejingumas, sukuriantis autoriteto neliečiamybės iliuziją.
„Valstybės institucijos, taip pat ir verslas žaidžia, nevertina tos įtakos, kurią turi susitelkusi visuomenė, kol ta kolektyvinė galia netampa dirgikliu arba opozicija, verčiančia daryti pokyčius“, – sako Irena Pranskevičiūtė-Blaževičė, organizacijų konsultantė, ekonomikos doktorantė, bendruomeninio valdymo bei saviorganizacijos tyrėja, dirbanti su įvairių šalių organizacijomis, Europos Komisija ir EBPO.
Toks santykis prieštarauja demokratiškumo, pilietinės visuomenės principams, jis kelia pasipiktinimą ir destrukciją, nepasitikėjimą ir susiskaidymą, ir šias tendencijas šiandien skaudžiai patiriame aplinkosaugos ir ypač atliekų tvarkymo sektoriuje.
Socialinis dialogas nevyksta
Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus pirmiausia linkęs veikti dėl naudos sau.
„Vienintelis kelias jį „įvisuomeninti“ – tai įtikinti, jog jo nauda neturės prasmės be bendros gerovės arba veikiant drauge jis pasieks ir asmeninius tikslus. Atitinkamai, per žinių ir patirčių pasidalinimą „apačios“ žmogus linksta keisti savo asmeniškai iracionalius norus į visuomeniškai racionalius siekius“, – įsitikinęs M. Varaška.
Pasak I. Pranskevičiūtės-Blaževičės, šiandien esminė problema, kodėl garsiai deklaruojamas, bet sunkiai įgyvendinamas socialinis dialogas nevyksta, yra ta, kad gebėjimas klabėtis, diskutuoti, ieškoti sprendimo kartu išsigimė į draudimus, nurodymus, nutarimus ir teismų posėdžius.
„Kai užduodamas klausimas, ar efektyvu įtraukti visuomeninius judėjimus, įvairių interesų grupių atstovus į šalies ar sektoriaus strategijų formavimą, tėra vienas atsakymas – kito kelio nėra. Nebent sąmoningai norima plėtoti korupciją“, – pabrėžia ji ir vardija, kad šalys, anksti supratusios, kad tvari ir darni bei demokratiška visuomenė gali egzistuoti tik bendrakūros principais, jau prieš kelis dešimtmečius ėmė taikyti novatoriškus metodus, įgalinančius „apačių“ iniciatyvas ir sutelkiančius skirtingas interesų šalis vieningos vizijos įgyvendinimui.
