Veterinarijos gydytoja: pasigendu suvokimo, kad mes, žmonės, su gyvūnais dalijamės viena žeme

Tris­de­šimt­me­tės Jo­a­nos Gri­ciū­tės gy­ve­ni­mo pa­tir­tis - įspūdinga. Po stu­di­jų Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je ji pen­ke­rius me­tus sa­va­no­riš­kai dir­bo įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se Eu­ro­po­je, Azi­jo­je, Af­ri­ko­je, Cen­tri­nė­je Ame­ri­ko­je, spe­cia­li­za­vo­si pri­ma­to­lo­gi­jos, ant­ro­po­lo­gi­jos, gam­to­sau­gos sri­ty­se, yra se­mi­na­rų lek­to­rė, fo­to­gra­fi­jos pa­ro­dų au­to­rė...

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo di­plo­mu Lie­tu­vo­je ji dar ne­pa­si­nau­do­jo, bet už­sie­ny­je su­kaup­tas ži­nias pa­si­ren­gu­si pri­tai­ky­ti ir gim­ti­nė­je – pir­miau­sia ša­lies lau­ki­nių gy­vū­nų būk­lei ge­rin­ti.

Ga­vo tik lei­di­mą be jo­kių nuo­ro­dų

„Pu­ti­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau 2002 me­tais. Nuo vai­kys­tės ži­no­jau, kad mo­ky­siuo­si Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je. Mo­kyk­li­nius sa­vait­ga­lius leis­da­vau prie mū­sų ko­lek­ty­vi­nio so­do „Dzū­ki­ja“ esan­čiuo­se pu­šy­nė­liuo­se su gam­tos kny­ga ran­ko­se. Pa­ma­čiu­si paukš­tį bū­ti­nai iš­si­aiš­kin­da­vau, kas tai per spar­nuo­tis. Pa­gal kny­gas ty­ri­nė­da­vau žo­le­les, gė­ly­tes, krū­mus. Žie­mą sek­da­vau žvė­re­lių pėd­sa­kais. Vis­kuo džiaug­da­vau­si tuo­se miš­ko plo­te­liuo­se, ku­rie man, ma­žai mer­gai­tei, pri­ly­go miš­kui.

Ste­bė­da­vau, kaip var­lės kiau­ši­nius de­da, kaip ūg­te­lė­ję buož­gal­viai uo­de­gas pa­me­ta ir pa­laips­niui tam­pa var­lė­mis. Va­ly­da­vau upe­lius, kad ne­už­ak­tų ir joms ten bū­tų ge­riau. Gel­bė­da­vau srai­ges iš žmo­nių daž­nai pa­de­ga­mo šlai­to, tem­piau jas į ma­mos dar­žą. Sa­vo ini­cia­ty­va nuo pa­ke­lių šiukš­les su­rink­da­vau (ta­da šva­ri­ni­mo ak­ci­jų dar ne­bu­vo).

Man di­de­lį įspū­dį pa­li­ko am­ži­ną atil­sį Vy­tau­tas Ne­dzins­kas, Žu­vin­to re­zer­va­to va­do­vas, jo dar­bas, po­žiū­ris į gam­tą. Šis gam­ti­nin­kas man, vie­nuo­lik­me­tei, bu­vo kaip įkvė­pi­mas. Ver­kiau su­ži­no­ju­si, kad žu­vo, šią da­tą net į ka­len­do­rių įsi­ra­šiau. Ko­kia li­ki­mo iro­ni­ja – to­kia mir­tis“, – prisimena Jo­a­na.

Stu­di­juo­da­ma aka­de­mi­jo­je prak­ti­ką ji sten­gė­si at­lik­ti už­sie­ny­je. Dir­bo Tar­tu (Es­ti­ja) smul­kių­jų gy­vū­nų kli­ni­ko­je,vėliau - Ita­li­jo­je. Po stu­di­jų iš­vy­ku­si į Šve­di­ją iš­mo­ko kal­bos, ga­vo ir šve­diš­ką li­cen­ci­ją vers­tis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo prak­ti­ka. Tuo­met mū­sų ša­ly­je įkur­tas lie­tu­vių kil­mės pro­fe­so­rės Bi­ru­tės Gal­di­kas tarp­tau­ti­nis gam­to­sau­gos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das.

Pakvietė atvykti į džiungles

„Su­si­sie­kiau su fon­do dar­buo­to­jais. Su­ži­no­jau, kad džiun­glių ka­ra­lie­nė Bi­ru­tė Gal­di­kas vie­ši Lie­tu­vo­je. Ga­vu­si moks­li­nin­kės lei­di­mą ma­ne pri­im­ti šeš­ta­die­nį, iš Šve­di­jos at­vy­kau į su­si­ti­ki­mą. Ji bu­vo už­si­ė­mu­si, te­ko pa­lauk­ti. Lau­kiu ir gir­džiu, kaip gar­bi vieš­nia kal­ba su jau­nu gi­mi­nai­čiu, kvie­čia jį at­vyk­ti į tro­pi­nius Bor­neo sa­los miš­kus. O tas at­si­sa­ko, ne­no­ri vyk­ti į džiun­gles. Ma­no gal­vo­je tik vie­na min­tis: kad Bi­ru­tė ma­ne taip kal­bin­tų!

Ji kal­ba lie­tu­viš­kai, bet mes an­gliš­kai susišne­kė­jo­me. Abi ap­si­džiau­gė­me. Ji lie­pė man at­va­žiuo­ti, o kur – ne­pa­sa­kė. Bu­vo 2009 me­tų ge­gu­žė. Stu­di­ja­vau že­mė­la­pius, rin­kau ži­nias, ieš­ko­jau ga­li­my­bių, nes ji tik lei­di­mą at­va­žiuo­ti da­vė. Išstudijavau kelionės maršrutą ir nutariau vykti.

Po ke­lių per­sė­di­mų nu­si­lei­do­me In­do­ne­zi­jos sos­ti­nė­je Dža­kar­to­je. Iš Eu­ro­pos ne­bu­vau iš­va­žia­vu­si, tad pri­bloš­kė azi­jie­tiš­ki kva­pai, karš­tis ir žmo­nių gau­sa. Pri­rei­kė ke­lio­li­kos mi­nu­čių, kad at­si­gau­čiau nuo po­ty­rių la­vi­nos: siū­ly­mų ger­ti, val­gy­ti, nu­vež­ti ir ki­to­kių pa­slau­gų. Bu­vo vė­lus va­ka­ras, vie­ti­niams mer­gi­na – vie­na, su di­de­le kup­ri­ne – pa­si­ro­dė pa­pras­čiau­sia keis­tuo­lė. Ta­da dar ne­ži­no­jau, kad Dža­kar­ta – vie­nas pa­vo­jin­giau­sių šio re­gio­no mies­tų.

Ga­vau dau­gy­bę pa­siū­ly­mų nu­vež­ti ten ir šen, tik ne į Bor­neo sa­lą. Vie­nas vy­ru­kas pa­si­siū­lo nu­pirk­ti bi­lie­tą, bet pi­ni­gų lie­pia duo­ti. Pa­tik­lu­mu nie­ka­da ne­pa­si­žy­mė­jau, siū­lau jam nu­pirk­ti bi­lie­tą – ta­da už­mo­kė­siu. Šis dings­ta, bet po ku­rio lai­ko su­grįž­ta ir sa­ko – va­žiuo­jam, tu­riu bi­lie­tą. Kol ne­įsi­ti­ki­nau, kad jis ge­ras, ne­mo­kė­jau. Iki rei­kia­mo oro uos­to – 3 ki­lo­met­rai. Vai­ki­nas siū­lo sės­ti ant mo­to­ro­le­rio. Su­ne­ri­mau, kaip va­žiuo­si­me? Kup­ri­nę už­si­dė­siu ant pe­čių, bet kaip iš­lai­ky­ti la­ga­mi­ną, nes ke­liai bai­siai duo­bė­ti. La­ga­mi­ną pa­si­siū­lo vež­ti vai­ki­no bi­čiu­liai. Sė­džiu ant mo­to­ro­le­rio ir vis žvilg­čio­ju at­gal, ar va­žiuo­ja ma­no la­ga­mi­nas. Tam­su, ne­si­ma­to, imu ne­ri­mau­ti. Pa­si­tai­kė są­ži­nin­gi jau­nuo­liai, ne­ap­ga­vo ir aš jiems už pa­slau­gą su­mo­kė­jau. Nak­tį ma­nęs į oro uos­tą ne­įlei­do – iki ry­to my­niau ta­ką tarp už­ra­kin­tų šio var­tų ir tu­a­le­to“, – drą­sius sa­vo po­el­gius pri­si­me­na Jo­a­na.

Įsi­min­ti­niau­sia – In­do­ne­zi­ja

Mer­gi­nos lau­kė dar vie­na staig­me­na. Jos tu­ri­mas ba­ga­žas vir­ši­jo leis­ti­ną svo­rį. Ži­no­da­ma, kad in­do­ne­zie­čiai la­bai mėgs­ta fo­to­gra­fuo­tis, ji pa­siū­lė juos nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Tai su­tei­kė ga­li­my­bę įsi­neš­ti sun­kes­nį ba­ga­žą. Ir dar vie­na staig­me­na: vi­si į Bor­neo skren­dan­tys lėk­tu­vai bu­vo pil­ni ke­lei­vių. Jo­a­ną įra­šė į lau­kian­čių­jų są­ra­šą.

„Pa­si­tai­kė lais­vų vie­tų, ir aš pa­ga­liau pa­sie­kiau Bor­neo. Iki Bi­ru­tės Gal­di­kas įreng­tos sto­vyk­los – dar ga­las ke­lio. Bet čia vėl nu­si­šyp­so­jo sėk­mė – at­si­ra­do vyks­tan­čių į moks­li­nin­kės ba­zę.

Džiun­glių ka­ra­lie­nė pa­li­ko įspū­dį: eks­cen­triš­ka, at­si­da­vu­si dar­bui, kal­ban­ti tik tai, ką rei­kia. Mums, jau­niems, rei­kė­da­vo steng­tis gar­baus am­žiaus Bi­ru­tę pa­si­vy­ti. Ji miš­kuo­se nie­ko ne­bi­jo: nei gy­va­čių, nei vo­rų. Ir am­žius kup­ros jai ne­už­dė­jęs.

Pir­ma­sis vy­ras, su ku­riuo at­vy­ko į džiun­gles, bu­vo pro­fe­sio­na­lus fo­to­gra­fas Ro­das Brin­da­mou­ras. Ta­čiau jis pa­mi­lo sū­naus auk­lę ir iš­vy­ko gy­ven­ti į Ka­na­dą, iš­si­ve­žė ir sū­nų. Bi­ru­tė iš­te­kė­jo už vie­tos da­ja­ko, šios gen­ties ka­ra­liaus vai­kai­čio Pak Bo­ha­po, su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų.

Vi­są lai­ką ko­vo­jo su auk­so ieš­ko­to­jais ir ne­le­ga­liais miš­kų kir­tė­jais, sau­go­jo pas­ku­ti­nes oran­gu­ta­nų ko­lo­ni­jas. Gy­vū­nų prie­žiū­ros cen­tre pro­fe­so­rė įdar­bi­nu­si 200 vie­tos gy­ven­to­jų“, – pa­sa­ko­ja pir­mo­ji Bi­ru­tės Gal­di­kas fon­do sta­žuo­to­ja.

Padėjo gelbėti ir babuinus

Jo­a­nos ne­gąs­di­no pri­mi­ty­vios tre­čio­sios ša­lies gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ty­kan­čios li­gos. Oran­gu­ta­nų ka­ran­ti­no ir re­a­bi­li­ta­ci­jos cen­tre, ku­ria­me tuo me­tu bu­vo per 300 gy­vū­nų, ji gel­bė­jo gy­dy­to­jai, čiū­čia­vo ant ran­kų saus­kel­nė­tus oran­gu­ta­nų jau­nik­lius, gy­dė ser­gan­čius, guo­dė naš­lai­čius, iš bra­ko­nie­rių ne­lais­vės iš­gel­bė­tus trau­muo­tus gy­vū­nus. Bor­neo sa­lo­je Jo­a­na pa­ju­to, jog ti­ria­ma­sis dar­bas ir gam­to­sau­ga ne­at­ski­ria­mi. Ne­įma­no­ma tir­ti in­te­lek­tu­a­lių, smal­sių oran­gu­ta­nų ir ne­pri­si­dė­ti prie na­tū­ra­lios gam­tos iš­sau­go­ji­mo.

J.Gri­ciū­tei te­ko dirb­ti am­ži­nai švel­naus kli­ma­to ša­ly­je Kos­ta Ri­ko­je. Tan­kiau­siai gy­ve­na­mų gy­vių ša­ly­je ji moks­li­nin­kams pa­dė­jo at­lik­ti lau­ki­nių bež­džio­nių ty­ri­mus. Čia miš­kų pa­kan­ka, bet juos nai­ki­na gais­rai, ne­le­ga­li pre­ky­ba gy­vū­nais. Veterinarė dir­bo Pie­tų Af­ri­kos ba­bui­nų re­a­bi­li­ta­ci­jos cen­tre. Ba­bui­nai – taip pat la­bai in­te­lek­tu­a­lūs ir cha­riz­ma­tiš­ki pri­ma­tai, pri­klau­san­tys Se­no­jo pa­sau­lio bež­džio­nių gru­pei.

Jie nė­ra nyks­tan­tys kaip oran­gu­ta­nai, ta­čiau dėl su­ma­nu­mo daž­nai įsi­ve­lia į žmo­nių ir gy­vū­nų kon­flik­tus, ka­da nu­siau­bia įvai­rių že­mės ūkio naud­me­nų plan­ta­ci­jas ir dėl to vie­ti­nių yra nai­ki­na­mi. Re­abi­li­ta­ci­jos cen­trai gel­bė­ja naš­lai­čius ir ban­do grą­žin­ti į gam­tą.

Mo­kyk­lo­je – me­džiok­lės atri­bu­tika?

„No­rė­čiau, kad ma­no sva­jo­nė – dirb­ti lau­ki­nių gy­vū­nų re­a­bi­li­ta­ci­jos sri­ty­je Lie­tu­vo­je - iš­si­pil­dy­tų. Tam rei­kia ras­ti pi­ni­gų ir keis­ti žmo­nių po­žiū­rį. Aš no­riai šiuo klau­si­mu dirb­siu, nes nie­ka­da ne­pri­ta­riau spor­ti­nei žve­jy­bai, me­džiok­lei. Ne­pa­lai­kau lie­tu­vai­čių spor­ti­nio azar­to nei šau­dant mū­sų žvė­ris, nei dram­blius Af­ri­kos sa­fa­riuo­se. Pa­tei­sin­čiau tik tą me­džio­to­ją, ku­ris žvė­rį nu­dob­tų iš di­de­lio ba­do, dėl iš­gy­ve­ni­mo. Ap­mau­du gir­dė­ti šių žmo­nių pa­si­tei­si­ni­mą, kad jie žu­do dėl gam­tos pu­siau­svy­ros iš­sau­go­ji­mo, kal­bas apie pri­si­den­gi­mą gy­vū­ni­jos re­gu­lia­vi­mu. Vi­sa tai gam­ta at­lie­ka sa­vai­me, žmo­nėms ne­rei­kia tos har­mo­ni­jos ar­dy­ti.

Ab­sur­das ant sie­nų ka­bin­tis su­me­džio­to gy­vū­no ra­gus, kai­lius, di­džiuo­tis di­des­ne žvė­ries gal­va. Man ne­su­vo­kia­ma tro­fė­ji­nė me­džiok­lė. Tai ne kas ki­ta kaip gal­va­žu­dys­tė. Jei no­ri ne­įpras­tų po­jū­čių, did­vy­riš­ku­mo įro­dy­mo, su­sig­rumk su gy­vū­nu są­ži­nin­gai, pli­ko­mis ran­ko­mis, be šau­tu­vų su op­ti­niais tai­kik­liais.

Ma­nau, jau ne­to­li­mos at­ei­ties me­džio­to­jai su­pras, pa­jus, kaip men­ka ir ne­pa­do­ru fo­to­gra­fuo­tis prie pri­si­vi­lio­to ir nu­šau­to pa­tik­laus gy­vū­no. Sun­ku ver­tin­ti to­kį žmo­gų, ku­ris žai­džia su gy­vū­nais, juos še­ria, o kai gau­na jų pa­si­ti­kė­ji­mą, – iš­duo­da, nu­šau­na.

Lie­tu­viams rei­kia daug švie­ti­mo, daug edu­ka­ci­jos. Ma­ne nu­ste­bi­no ži­nia, kad vie­no­je Aly­taus ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je, neat­si­klau­sus tė­vų, įreng­ta me­džio­to­jų kla­sė. Ma­ny­čiau, to­kį da­ly­ką ga­li­ma įreng­ti tik me­džio­to­jų mo­kyk­lo­je, o ne ben­dro­jo la­vi­ni­mo. Jei yra no­ro su­pa­žin­din­ti mo­ki­nius su gy­vū­nais, mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je su­ręsk tvar­te­lį, įkur­dink gy­vu­liu­ką, mo­kyk, kaip jį šer­ti, kaip ka­no­po­mis pa­si­rū­pin­ti.

Šve­di­ją ger­biu dėl zo­o­lo­gi­jos so­dų, kur ga­li­ma gy­vū­nus pa­čiu­pi­nė­ti, šve­dai ne­si­di­džiuo­ja iš­kam­šo­mis. Jau dau­ge­ly­je ša­lių dar­že­li­nu­kai mo­ko­mi braš­kes, mor­kas už­si­au­gin­ti, my­lė­ti gam­tą, le­sin­ti smul­kiuo­sius paukš­te­lius, ku­riems la­bai sun­ku iš­kęs­ti šal­tą žie­mą. Tu­rė­tu­me ma­žy­lius mo­ky­ti jais pa­si­rū­pin­ti. Žie­mą li­ku­sioms žą­sims, an­tims, gul­bėms taip pat rei­kia pa­dė­ti, bet va­sa­ro­mis ska­tin­ti pa­čias mais­to su­si­ras­ti“, – pa­ta­ri­mų ne­sto­ko­ja dau­ge­ly­je ša­lių pa­tir­ties pa­si­sė­mu­si ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja.

Ker­ta­mi miš­kai ke­lia ne­ri­mą

Pa­šne­ko­vės pa­ste­bė­ji­mu, blo­gai, kad Lie­tu­vo­je taip ne­ap­dai­riai lei­džia­ma kirs­ti miš­kus. Su­pran­ta­ma, kad rei­kia me­die­nos, bet tai tu­ri bū­ti at­lie­ka­ma pla­nin­gai, gal­vo­jant ne tik apie tai, už kiek par­duo­siu, bet ir apie tai, kaip tai at­si­lieps ūki­nin­kams, pa­tiems gy­vū­nams. Bū­ti­na pa­lik­ti ko­ri­do­rius žvė­rims mig­ruo­ti, at­so­din­ti iš­kirs­tus plo­tus. Jo­a­nos tei­gi­mu, žvė­rims, pa­vyz­džiui, vil­kams, rei­kia di­de­lių plo­tų, dau­ge­lis mėgs­ta se­nus miš­kus, o jų ma­žė­ja.

„Klau­sia­te, ko aš la­biau­siai pa­si­gen­du, kuo su­si­rū­pi­nu­si? Pa­si­gen­du su­vo­ki­mo, kad mes su gy­vū­nais da­li­ja­mės vie­na že­me. Kad miš­kai yra žvė­rių na­mai, ku­riuo­se mes tu­ri­me elg­tis kaip sve­čiai. Su­vo­ki­mo, kad jei var­lės nyks­ta, tai nė­ra tik gan­drų pro­ble­ma, o vi­sos eko­sis­te­mos“, – ti­ki­na pa­sau­li­nės pa­tir­ties tu­rin­ti aly­tiš­kė.

Vie­šė­da­ma Lie­tu­vo­je Jo­a­na ap­si­lan­ko ir Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­de. Ne­sle­pia – niū­rus vaiz­das, bet ra­mi­na tai, kad jo dar­buo­to­jai sten­gia­si, my­li kiek­vie­ną gy­vū­ną.

Jo­a­na ke­lio­nė­se ir dar­buo­se ne­si­ski­ria su fo­to­apa­ra­tu. Do­mi­mės, gal ir aly­tiš­kius pra­džiu­gins nuo­sta­biais, ne­įkai­no­ja­mais pa­sau­lio gam­tos kū­ri­nių vaiz­dais?

„Tu­riu pui­kių nuo­trau­kų iš Kos­ta Ri­kos, tik trūks­ta rė­me­lių joms eks­po­nuo­ti. Jei kas jais pa­gel­bė­tų, no­riai su­reng­čiau pa­ro­dą“, – rė­mė­jų pa­gal­bos ne­at­si­sa­ky­tų Lie­tu­vos var­dą gam­to­sau­gi­nė­je pa­sau­lio po­li­ti­ko­je gar­si­nan­ti J.Gri­ciū­tė.