Esu vegetarė ir mėsos nevalgau jau apie 20 metų. Taip taip – sėkmingai užaugau ir subrendau be visų „būtiniausių“ medžiagų. Sužinoję mano „vegetariavimo“ trukmę žmonės pradeda klausinėti, ar atsisakyti mėsos mane privertė tėvai.
Raudonos mėsos atsisakiau būdama 4-erių metų, net nežinodama žodžio „vegetaras“ ar bent vieno fakto, kaip ir kodėl reikėtų gyventi sveikai. Vėliau, jau paauglystėje, atsisakiau ir paukštienos, o šiandien tik išimtinais atvejais ragauju ir žuvies.
Nežinau, ar tuo metu tokį žodį žinojo mano tėvai. Visa šeima sėkmingai šveitė mėsą, ypač – senelio sumedžiotą žvėrieną. Todėl toks mano sprendimas buvo sutiktas labai nepalankiai.
Norėtųsi kada atrasti ir paspausti ranką vienam – laimei, paskutiniajam gydytojui, parašiusiam recepto lapelyje „Nevalgyti mėsos“.
Nors tėvų toks mediko elgesys nenudžiugino, rodos, tai buvo specialistas, padėjęs šeimai pagaliau susitaikyti su ta mintimi, kad nuo šitos „ligos“ nepasveiksiu.
Keisčiausias iki šiol girdimas klausimas: „Tai gal jau pradėjai valgyti mėsą?“, dažniausias - „Kodėl?“. Tiesą sakant, į pastarajį ne taip ir lengva atsakyti. Ne, ne dėl sveikatos. Lengviau atsikvepiau, kai kažkada į tokį pat klausimą žurnalistams atsakė dainininkas Andrius Mamontovas: „Jei prie kiekvieno patiekalų būtų pridedama karvės, iš kurios jis pagamintas, nuotrauka, atsirastų ir daugiau nevalgančių mėsos“. Tokį atsakymą smalsaujantiems pateikiu ir aš.
Būdama visai maža labai gerai suvokiau tą visą kelią, kai koridoriaus kampe gulintis kiškelis „stiklinėmis“ akimis, po pusdienio močiutės plušimo virtuvėje virsta garuojančiu patiekalu. Senelis visuomet žavėjosi medžiokle ir dar pasidalindavo istorijomis, kaip pavyko sumedžioti tą ar kitą žvėrelį. Jo mylimas hobis ir mano įsitikinimai visuomet stipriai susikirsdavo, bet šiandien su tuo jau susitaikiau. Turbūt ne vienas žmogus augo kaime ir stebėjo bent jau vištos galvos nukirsdinimą. Ir jiems tai nepadarė didelio įspūdžio.
Negaliu apiberti naujų pažįstamų faktais, kaip gyventi yra sveikiau, ar moraliau. Arba, kodėl žmonija galėtų pasukti į vegetarizmą. Nematau tikslo tai daryti. Galiu tik pasidžiaugti, jog užaugau neturėdama jokių didesnių sveikatos problemų (dabar teks pabelsti tris kartus į darbo stalą). Nuolat atlieku kraujo ir kitus tyrimus, kad ne tiek sau, kiek vis dar nerimaujantiems artimiesiems įrodyčiau – man viskas gerai.
Gerai, kad jau nebesulaukiu nusistebėjimo: „Kaip tai viskas gerai? Kaip gali būti viskas gerai?“
Energijos užtenka viskam – ir darbams, ir aktyviai koncertinei veiklai, netgi treniruotėms.
Bet kiek išeičių iš įvairiausių situacijų teko sugalvoti per tą dvidešimtmetį.
Jau minėjau, kad mano artimieji tai traktavo kaip sveikatos sutrikimą. Svečiuose valgydavau tik juodą duoną, valgykloje meistriškai „išdarinėdavau“ cepelinus arba gramdydavau spirgučius nuo lietinių. Patiekalų be mėsos tuomet buvo tikrai labai nedaug.
Iš visų vaikų vasaros stovyklų grįždavau palengvėjusi bent keliais kilogramais. Teko išmokti mainų. Vaikinai dažnai stalo įrankių žvangesiu pasveikindavo papildomą kotletą, o aš už tai gaudavau nors šaukštelį garnyro.
Vis dėlto ir šiandien, kai skaitau, jog žaliavalgiu ar vegetaru būti lengva, negaliu tam pritarti 100 procentų.
Kiek Vilniaus kavinių turi vegetariškus dienos pietus? Ir kaip skiriasi pietų tikroje „žalio“ maisto ir paprastoje kavinėje kaina?
Kitą kartą papasakosiu apie kasdieninę „pietų paiešką“ ir tai, kaip kartais maistą tiekančių įmonių personalas suvokia teiginį „patiekale mėsos nėra“.
