Miegojo šaltoje dykumoje po atviru dangumi
R. Eidukevičius per beveik visą rugpjūčio mėnesį trukusią kelionę aplankė penkias Afrikos šalis: Namibiją, kurioje savanoriavo ir praleido daugiausiai laiko, taip pat Pietų Afriką, Zambiją, Zimbabvę ir Botsvaną. Į kelionę mokslininkas vyko kartu su dviem savanorėm, su kuriomis susipažino praėjusiais metais Borneo.
„Ten visai kitoks klimatas nei atogrąžose. Čia buvo dykuma - dieną temperatūra arti 30 laipsnių būdavo, o naktį nukrisdavo iki 5 ar nulio. Būdavo labai šalta, kaip sakė vadovai, kelias naktis ėjo šalto oro frontas, be to ir vėjas buvo itin žvarbus, o ir stiprumo tokio, kad viską, kas buvo nepritvirtinta, nunešdavo,“ – sakė mokslininkas.
Savanoriai miegojo po atviru dangumi miegmaišiuose. Pasak docento, kai kurie savanoriai vis tik neištvėrė šaltų naktų ir persikėlė į palapines. „O kai vėjas nurimo, buvo kita blogybė - pradėjo rasa labai kristi ir mano miegmaišis kiaurai peršlapo, vieną naktį ir aš labai sušalau,“ – prisiminė miegojimo dykumoje ypatumus vyriškis.
Kelionėje pamatė visus Didžiojo penketo narius
Pats savanoriavimas taip pat buvo trumpesnis nei Borneo. Savanoriškai veiklai Namibijos dykynėje buvo skirta apie savaitę – programos dalyviai iš akmenų statė sieną, kuri turėjo nuo dramblių apsaugoti mokyklos daržą.
Vietovėje, kurioje buvo įsikūrusi mokykla ir kur gyveno savanoriai, pasak R. Eidukevičiaus, dominavo didžiulės uolos. Iki horizonto tęsėsi dykynės, o šalia buvo išdžiuvusi upės vaga, prie kurios mėgo vaikščioti drambliai. „Giliai po žeme yra vandens ir keli medžiai dar laikosi, poroje vietų yra šaltinių paviršiuje. Tai drambliai nuo vieno šaltinio iki kito keliauja, o mes traukėm paskui juos,“ – pasakojo R. Eidukevičius.
Paklausus apie kitus matytus gyvūnus, R. Eidukevičius sakė, jog Afrikoje teko pamatyti žymiai daugiau žvėrių lyginant su Borneo, kur juos nuo žmonių akių slepia tankūs atogrąžų miškai.
„Tiems, kurie domisi gamta, Namibija ir kitos Afrikos šalys yra didelis pliusas: pirmiausia, didžiuliai plotai yra atviri, galima labai toli matyti. Kitas dalykas, žalumos yra tik keliose vietose, kur gyvūnai ir koncentruojasi, todėl jų pamatyti yra gana nesunku,“ – teigė matematikas.
Per visą kelionę mokslininkui ir jo bendražygiams pavyko pamatyti ir visus taip vadinamo „Big Five“, Didžiojo penketo narius - dramblius, liūtus, raganosius, leopardus ir buivolus.
„Iš jų pats rečiausias yra leopardas. Nors ir tolokai buvo, bet pamatyti pavyko. Tuo metu jis pešėsi su hiena, teko stebėti, kaip nedraugiškai jiedu bendravo,“ – vieną iš susitikimų su laukiniais gyvūnais prisiminė R. Eidukevičius.
Iš mažesnių gyvių jį ypač sužavėjo skorpionai. Mokslininkui ir pačiam teko palaikyti vieną iš šių gyvūnų. „Nors tos rūšies įgėlimas nemirtinas, bet reikia mandagiai elgtis, kad neįkąstų ir kad po drabužiais nepalįstų,“ – sakė R. Eidukevičius. Jis prisiminė epizodą, kai po nakties viena savanorė rado skorpioną įlindusį tarp miegmaišio ir čiužinių, ant kurių miegojo. „Teko man gelbėti,“ – prisiminė nuotykį matematikas.
Įprastos turistinės kelionės nuobodokos
Savanorių grupėje buvo apie tuziną žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Dauguma iš jų studentai, norintys įdomiai ir naudingai praleisti savo laiką. Borneo buvęs antras pagal amžių tarp savanorių, 57-erių metų R. Eidukevičius šįkart buvo pats vyriausias grupės narys.
Pasak jo, tokioms kelionėms reikia pasitaupyti, bet vykti tikrai verta, jau vien tam, kad patenkintumei smalsumą. „Grynai turistinėse kelionėse beveik nesu buvęs, man jos nuobodokos, - sakė vyriškis. – Tačiau tokios kitokios kelionės, ne visiems tinka ir patinka, kas mėgsta pliaže gulėti, tam gali ir visai netikti. Jau vien miegoti tokiomis sąlygomis yra sudėtinga.“
Savanoriai gyveno vieno žmogaus privačioje valdoje, kuri šiaip buvo dykynė – čia buvo tik vienas medis, prie kurio prisirišdavo daiktus, kad nenuneštų vėjas. Mokslininkas pasakojo, jog ta vietovė labai retai gyvenama, tolumoje matėsi vos keli kiti namukai, o mokinius į mokyklą surenka iš labai didelės teritorijos. Pagrindinė savanorių veikla buvo tvorų, akmeninių sienų statymas. Be mokyklos daržo, dar tveriami buvo vandens šaltiniai. Kad drambliai nesugadintų tų įrenginių, juos irgi aptveria.
Medžiojami žmonių išauginti pusiau laukiniai gyvūnai
Didelė problema Afrikoje yra brakonieriavimas, nuo kurio ypač dažnai kenčia drambliai. Namibijoje tai pasireiškia mažiau. Pasak R. Eidukevičiaus, atvažiuoja daug turistų, iš jų gaunama nemažai pinigų, mažiau reikia verstis kitais būdais.
R. Eidukevičius pasakojo, jog važiuojant per šalį matėsi, jog dykynė yra visa perdalinta tvoromis ir tos teritorijos kažkam priklauso. Daugelyje jų augina pusiau laukinius žvėris, kuriais iš dalies yra prekiaujama, iš dalies išduodamos licenzijos juos sumedžioti. Dauguma atvykusių medžiotojų gauna nušauti būtent šiuos žmonių išaugintus gyvūnus.
Savanorių statytą tvorą išgriaus arba drambliai, arba moksleiviai
Paklaustas kiek, jo nuomone, savanoriavimo programos yra veiksmingos, mokslininkas sakė, jog veikla atneša naudos, ypač vietiniams gyventojams, nes savanoriai moka nemažai už galimybę padirbėti Afrikoje.
Su savanoriais nebuvo pasidalinta ir kur tiksliai nueina jų pinigai. Pasak matematiko, su vadovybe bendrauti teko mažiau, lyginant su ankstesne kelione, kai su Birute Galdikas savanoriai susitiko net keletą kartų. Borneo žymi mokslininkė už tuos pinigus perka mišką, kuris jau nebus kertamas ir jame galima paleisti orangutanus.
Namibijoje, kita vertus, galima išpirkti licenzijas, kurias valdžia išduoda nušauti laukiniams gyvūnams. Tam reikalingos didelės sumos, prireikia ir 15 - 20 tūkst. dolerių. Čia gali pagelbėti savanorių pinigai.
„Mums pasakojo, jog tame rajone yra kelios dramblių kaimenės ir vienas vyriausias patinas. Prieš kelis metus būtent jam nušauti valdžia išdavė licenziją. Tai tą licenziją aplinkosauginė organizacija išpirko ir patinas liko gyvas. Buvo nuspręsta, kad jį nušovus bus sugriauta visa vietos dramblių socialinė sistema, jiems būtų reikėję rinkti naują vadą ir būtų neigiamai paveikta visa populiacija.“
Tačiau pasak mokslininko, kai kuriose vietovėse dramblių yra labai daug ir apsaugos reikia mažiau. „Viename nacionaliniame parke, kur lankėmės, dramblių, besimaitinančių nendryne šalia upės, buvo tiesiog šimtais. Naktį ten nakvojom palapinėse, tai pabundi ir girdi, kad kažkas tyliai aplinkui vaikšto - drambliai.“
Johanesburge klausėsi gepardo murkimo
Etošos nacionaliniame parke Namibijos šiaurės rytuose savanoriai išvydo daugiau dramblių, žirafų ir kitų gyvūnų. Čia iš arti susidurti su laukiniais žvėrimis teko ne kartą.
„Kai gyvūnai prieina šalia reikia nurimti, nešnekėti, nefotografuoti, nejudėti. Automobilyje nėra jokios apsauginės pertvaros, todėl nieko kito nelieka, kaip tik ramiai būti ir jie nekreipdami dėmesio praeis. Tik leopardas baisiai atsargus buvo, o liūtai nekreipė į mus dėmesio. Etošoje galima važinėti tik keliukais, todėl pasiseka tik jeigu liūtai būna arti prie kelio. Mums privažiavus liūtės stebėjo prie vandens susirinkusias antilopes. Viena antilopė nuklydo nuo bandos ir apsižiopsojusi vos neužėjo ant gulinčių plėšrūnių. Tačiau jos neatrodė labai susidomėjusios galimu grobiu,“ – pasakojo apie laukinės Afrikos gamtos stebėjimus R. Eidukevičius.
Su liūtukais ir gepardais mokslininkui padraugauti iš arčiau teko Johanesburgo žvėrių parke. Gepardui ypač patiko pilvo glostymas, šis visą laiką murkė. „Bet tai jau visai ne kačiuko murkimas, o labiau garsus burzgimas,“ – juokėsi prisimindamas vyriškis.
Ateityje norėtų sieti keliones su darbu
R. Eidukevičius sakė, jog į panašią kelionę norėtų dar vykti, dar daug yra vietų, kurias norėtų aplankyti. Tikriausiai ir vėl ryžtųsi savanoriauti, nors labiau norėtųsi suderinti kelionę su savo mokslinių tyrimų sritimi – statistika.
„Visose kelionėse bandau ieškoti ir profesinių ryšių, kad būtų statistinių tyrimų, modeliavimo. Kol kas dar nepasisekė ko nors susirasti, bet toks variantas būtų labai patrauklus. Man tai būtų labai įdomus darbas, be to gal net ir kiek keliones apmokėtų,“ – apie ateities planus kalbėjo mokslininkas.
