Čia jų jau laukė sausumos ekipažas su gausia palaikymo komanda. Žygio baigiamasis vakaras įvyko Karaliaus Vilhelmo prieplaukos sodyboje „Strykis“, kur visi norintys galėjo išgirsti žygeivių įspūdžius iš pirmų lūpų.
Per tris savaites vienvietėmis baidarėmis įveikti 675 kilometrai įvairiais Lietuvos vandenimis – srauniais, o kartais labai sunkiai praplaukiamais upeliais su gausiomis užvartomis, plaukta Šventąja prieš srovę, ežerais bei plačiomis upėmis, mariomis.
Laukinės gamtos egzotika
Žygio vadovas Vytenis teigia, kad kelionė buvusi tikra atgaiva sielai nuo civilizacijos „nuodų“ – triukšmo, taršos, kasdienių problemų, miesto šurmulio. Gyvendami sparčiu civilizacijos ritmu nesusimąstome, kad mūsų darbus, o dažnai ir mus pačius reguliuoja kalendoriai, žadintuvai, dienotvarkės, telefonų skambučiai.
Keliaujant gamtoje galima atsigręžti į savo vidinį ritmą, gyventi pagal žmogaus biologinį laikrodį. Žygeiviai džiaugėsi galėję keltis ir gultis su Saule, gyventi be telefono ryšio, susitapatinti su laukinės gamtos ritmu. Paukščiai kartu su pirmaisiais Saulės spinduliais žygeivius keldavo naujos dienos iššūkiams, o prieš užmiegant lakštavo, ulbavo ir suokė savo simfonijas.
Vytenis dalydamasis įspūdžiais pabrėžia, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis užsienio šalimis, dar išsaugota biologinė įvairovė. Lietuvos ežerų ir upių pakrantėse gausu laukinių gyvūnų, maloniai stebina ežero plotį matuojančios gulbių poros su mažyliais bjauriaisiais ančiukais, pakrantėse galima grožėtis retomis augalų rūšimis. Dažną Vakarų civilizacijos didmiesčio gyventoją, atvykusį pasisvečiuoti Lietuvoje, stulbina, kad vos už keliolikos kilometrų nuo didžiųjų miestų gamta dar beveik nėra paliesta žmogaus rankos. Šalia sodybų pievose varlinėjantys gandrai, virš miškų sklandantys sakalai ar vanagai ir upėse namus besistatantys bebrai dažnam atrodo tikras stebuklas.
Lietuvoje apstu nuostabių gamtos kampelių, tačiau privalu rūpintis, kad vartotojiška visuomenė jų nesugriautų, nepaverstų neįveikiamomis privačiomis teritorijomis su nuskusta pievute. „Vandenų keliais“ žygeiviai ragina ir Jus visada sutvarkyti aplinką po savęs, išmintingai elgtis gamtoje ir taip saugoti Lietuvos gamtos turtus ateities kartoms.
Gamtos dėsniai ir žmogaus (ne)išmintis
Dažnas miestietis šiandien jau praradęs tikrąjį sąlytį su gamta, perdėtai bijo laukinių paukščių, erkių ir uodų, gyvačių. Bet kai po kokios savaitės su irklavimo prakaitu išgarini miesto tariamą „šaunumą“, pradedi gyventi gamtos ritmu ir baimės tirpsta.
Žygio dalyviai Vytis ir Viktorija pastebi, kad ilgesnį laiką praleidus laukinėje gamtoje supranti, jog žmogus nėra viršesnis už gamtą ir elgtis čia reikia atsakingai: išmokti stebėti aplinką, kad nepakenktum nei sau, nei tiems, į kurių viešpatiją įžengi. Keliaujant teko ir nuo dryžuotosios angies atsitolinti ir atsargiai koją traukti iš patamsyje nepastebėto skruzdėlyno, ir vakarėjant apsižiūrėti, ar neįsisegė kur erkutė. Gamta turi savo dėsnius, kuriuos išmanydamas, gali keliauti sėkmingai.
Visgi dažnas poilsiaudamas gamtoje dar jaučiasi visagalis, šiukšlina ir teršia gražiausias vietas. Anot žygeivio Vyčio, jų komandai vakare pirmasis darbas įsirengiant stovyklavietę nakvynei būdavo šiukšlių surinkimas. Viešose stovyklavietėse dažnai mėtydavosi buteliai, skardinės, pridaužyta stiklo šukių. Žmonių neatsakingumas akis badė ir šalia miestelių, kur upių pakrantėse gausu savaime nesuyrančių atliekų. Liūdna, kad poilsiautojai, kurių didesnė dalis yra jaunimas, gamtą suvokia tik kaip gerą vietą lėbavimui ir nesusimąsto apie ilgalaikes tokio „stovyklavimo“ pasekmes.
Žinoma, didesnį dėmesį stovyklaviečių priežiūrai galėtų skirti ir kai kurios savivaldybės, tačiau problemų sprendimas pirmiausia turi prasidėti nuo individo vidinės atsakomybės jausmo formavimo.
Susitapatinus su Lietuvos gyvūnijos ir augalijos gausybe bei įvairove, pradedama suvokti, kad gamtoje esi tik svečias, jos dalis. Tuomet galima pajusti vidinę harmoniją, darną. Nebeerzina uodų įkandimai, nestebina šalia palapinės ramiai prašliaužianti gyvatė ar kitoje pakrantėje stūgaujantys vilkai.
Žinoma, žygeiviai primena, kad įvairių vabzdžių, erkių įkandimų reikia saugotis, tačiau jokiu būdu nereikia jų paniškai bijoti. Tuomet rekreacinis turizmas įgaus tikrąją prasmę bei suteiks malonumą ir neišdildomų įspūdžių.
