Užsiauginti šviežių daržovių bei žuvies galima ir ant namo stogo

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad už­li­pa­te į šilt­na­mį, esan­tį ant jū­sų na­mo sto­go, pa­si­gau­na­te žu­vį va­ka­rie­nei, sa­lo­toms pri­si­ren­ka­te švie­žių, su­ltin­gų dar­žo­vių, au­gan­čių van­de­ny­je, be jo­kios že­mės. Ir ne­bū­ti­na tu­rė­ti kai­mą, kad ši sva­jo­nė iš­si­pil­dy­tų. To­kį ne­di­de­lį ūkį ga­li­te su­kur­ti mies­te, sa­ko ak­va­po­ni­kos vers­lą Ber­ly­ne ple­čian­tis Ni­co­las Lesch­ke.

„Ak­va­po­ni­kos pri­nci­pas: sau­su­mo­je žu­vų au­gi­ni­mo re­zer­vua­rai su­jun­gia­mi su hid­ro­po­ni­ka – au­ga­lų, dar­žo­vių au­gi­ni­mu van­de­ny­je. Vi­sa tai kar­tu su­da­ro už­da­rą cik­lą. Žu­vims au­gin­ti jau pa­nau­do­tas van­duo tam­pa švie­žiu van­de­niu au­ga­lams. Šis van­duo ypa­tin­gas tuo, kad ja­me jau yra daug mais­tin­gų me­džia­gų. Var­to­to­jui ga­li­ma grei­tai pa­teik­ti tiek švie­žią žu­vį, tiek dar­žo­ves“, – aiš­ki­na N.Lesch­ke. Anot jo, hid­ro­po­ni­ka tai­ko­ma jau ke­lis de­šimt­me­čius, o ak­va­kul­tū­ros is­to­ri­ja sie­kia tūks­tant­me­čius. Ta­čiau šių kul­tū­rų kom­bi­na­ci­ja dar vi­sai „jau­na“.

Ak­va­po­ni­kos ūkis – ant na­mo stogo

Ak­va­po­ni­kos sis­te­ma vei­kia ne­su­kur­da­ma jo­kių at­lie­kų – žu­vų iš­skir­tos me­džia­gos su­ren­ka­mos ir nau­do­ja­mos kaip trą­ša au­ga­lams. Mai­nais au­ga­lai fil­truo­ja van­de­nį, ku­ris te­ka at­gal į žu­vų re­zer­vua­rą, toks apy­kai­tos cik­las nuo­la­tos kar­to­ja­si iš nau­jo. Nors, anot moks­li­nin­kų, žu­vys iš es­mės nau­do­ja­mos kaip trą­šų šal­ti­nis dar­žo­vėms au­gin­ti, ta­čiau taip pat ga­li­ma val­gy­ti ir pa­čias žu­vis.

„Iš es­mės ga­li bū­ti au­gi­na­mos vi­sos įma­no­mos dar­žo­vės: po­mi­do­rai, agur­kai, bak­la­ža­nai... Ban­dė­me au­gin­ti ar­bū­zus, au­gi­na­mos vi­sos įma­no­mos žo­le­lės – ba­zi­li­kai, ki­ti prie­sko­niai. Žu­vys ir au­ga­lai pa­de­da vie­ni ki­tiems iš­gy­ven­ti, žu­vų me­džia­gų apy­kai­tos pro­duk­tai tam­pa trą­ša au­ga­lams, o jie iš­va­lo, iš­fil­truo­ja van­de­nį, ku­ris vėl tam­pa tin­ka­mas aug­ti žu­vims“, – sa­ko N.Lesch­ke.

Daž­niau­siai ak­vo­po­ni­kos ūky­je au­gi­na­mos ti­la­pi­jos, nes jos grei­tai au­ga, yra la­bai ėd­rios ir itin at­spa­rios ap­lin­kos veiks­niams. Taip pat au­gi­na­mi ša­mai. Vai­vo­rykš­ti­niai un­gu­riai sėk­min­gai au­ga šal­to kli­ma­to sri­ty­se. Lai­ko­mi ir vė­žiai, ku­rie dar ir va­lo van­de­nį.

„Ak­vo­po­ni­kos sis­te­mos ga­li bū­ti ku­ria­mos ant že­mės, ta­čiau, jei­gu sta­tai nau­ją na­mą, to­kios fer­mos ga­li bū­ti in­teg­ruo­tos ant sto­go, pa­sta­tų vir­šu­je. Tai­gi tai su­tei­kia ga­li­my­bę ga­min­ti tie­sio­giai mies­to gy­ven­to­jams, taip su­ma­žė­ja pro­duk­tų per­ve­ži­mo iš­lai­dos, iš­me­ta­ma daug ma­žiau ang­lies dvi­de­gi­nio“, – var­di­ja N.Lesch­ke.

At­lie­kas pa­ver­čia ištekliais

Ne­re­tai ak­va­po­ni­kos fer­mo­se nau­do­ja­ma sau­lės ener­gi­ja. Kai ku­rio­se ūkiuo­se žu­vų re­zer­vua­rams pa­pil­dy­ti ren­ka­mas lie­taus van­duo, sie­kiant tau­py­ti ge­ria­mą­jį van­de­nį. Ak­vo­po­ni­kos idė­ja – at­lie­kas pa­vers­ti iš­tek­liais. Iš li­ku­sių au­ga­lų ar jų šak­nų daž­nai kau­pia­mas kom­pos­tas, ku­ris pa­nau­do­ja­mas že­mė­je au­gi­na­moms dar­žo­vėms, o kom­pos­te gy­ve­nan­čios kir­mė­lės ir slie­kai tam­pa mais­tu žu­vims. Au­gi­nant dar­žo­ves, ne­be­rei­kia pa­pil­do­mai nau­do­ti trą­šų, ku­rių ne­iš­ven­gia­ma įpras­ti­niuo­se van­de­ny­je au­gi­na­mų au­ga­lų dar­žuo­se.

N.Lesch­ke sa­ko, kad or­ga­ni­nio mais­to ma­da šiuo me­tu spar­čiai au­ga, o žmo­nių, ku­rie no­ri vie­ti­nio mais­to vis dau­gė­ja. Jie taip pat no­ri, kad ang­lies dvi­de­gi­nio iš­me­ti­mas, su­ku­riant to­kį mais­tą, bū­tų kuo ma­žes­nis. Ta­čiau or­ga­ni­nis pro­duk­tas ne vi­sa­da bū­na pats ge­riau­sias, tei­gia ak­vo­po­ni­kos vers­lu už­sii­man­tis vy­ras.

Pa­vyz­džiui, ga­li nu­si­pirk­ti or­ga­niš­kai iš­au­gin­tą po­mi­do­rą, ku­ris at­ke­lia­vo iš Ma­ro­ko. „Šis po­mi­do­ras su­bren­do prieš ke­lias sa­vai­tes. Taip, jis bu­vo or­ga­niš­kai iš­au­gin­tas, ta­čiau jis per ke­lias die­nas tu­rė­jo nu­ke­liau­ti ke­lis tūks­tan­čius ki­lo­me­trų iki jū­sų. Ir tai ti­krai tei­gia­mai ne­at­si­lie­pia sko­niui ir ko­ky­bei“, – tei­gia N.Lesch­ke.

Ba­zi­li­kus au­gi­no auk­si­nės žu­ve­lės akvariume

Kur­ti ak­va­po­ni­kos ūkius pui­kiai tin­ka ten, kur nė­ra dir­vo­že­mio, nes dar­žo­vės au­gi­na­mos van­de­ny­je. Tai­gi to­kius ūkius ne­su­dė­tin­ga įreng­ti mies­tuo­se ar­ba prie­mies­čiuo­se. Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad tam ga­li bū­ti iš­nau­do­ti ap­leis­ti mies­tų pa­sta­tai.

„Ku­riant ūkį mies­te, ener­gi­ją ir ši­lu­mą ga­li­me gau­ti iš ne­to­lie­se esan­čių elek­tri­nių, ir mes tą ši­lu­mą ga­li­me nau­do­ti fer­mo­je. Ne vie­na­me mies­te to­kios sis­te­mos jau tai­ko­mos. Pa­vyz­džiui, Niu­jor­ke ak­vo­po­ni­ka jau to­li pa­žen­gu­si. Taip pat Ka­na­do­je, Mon­rea­ly­je, Ber­ly­ne vei­kia mū­sų ūkis. Da­bar sta­to­me daug di­des­nę fer­mą, ku­ri tu­rė­tų bū­tų už­baig­ta šių me­tų pa­bai­go­je“, – sa­ko N.Lesch­ke.

Citata

Di­dė­jant gy­ven­to­jų skai­čiui pa­sau­ly­je, per at­ei­nan­čius 20 me­tų mais­to rei­kės pa­ga­min­ti 50 proc. dau­giau, to­dėl ak­va­po­ni­kos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad toks ūkis ga­li pa­dė­ti iš­mai­tin­ti žmo­ni­ją švie­žiau­siu ir la­biau­siai vie­tą ati­tin­kan­čiu mais­tu, ypač daug gy­ven­to­jų tu­rin­čiuo­se mies­tuo­se.

Vi­sa ak­va­po­ni­kos sis­te­ma ga­li bū­ti ne­di­de­lio kam­ba­rio dy­džio, van­dens re­zer­vua­ras pri­lygs­ta di­de­lei vo­niai. Ta­čiau vis­kas ga­li bū­ti ir di­des­nių mat­me­nų, jei­gu ūkis tu­ri di­des­nių vers­lo pla­nų. Toks di­des­nis ak­va­po­ni­kos vers­las yra ir Lie­tu­vo­je. Vie­nas pir­mų­jų ak­va­po­ni­kos eks­pe­ri­men­tų bu­vo su­kur­tas iš ak­va­riu­mo su auk­si­ne žu­ve­le, virš ku­rio bu­vo au­gi­na­mi ba­zi­li­kai. Tai­gi ak­va­po­ni­kos spe­cia­lis­tai sa­ko, kad, jei jūs su­ge­ba­te iš­lai­ky­ti auk­si­nę žu­ve­lę gy­vą, ti­krai ga­li­te už­siim­ti ak­vo­po­ni­ka.

„Tie­siog įsi­vaiz­duo­ki­te šilt­na­mį ant sto­go. Ko­mer­ci­niams tiks­lams ūkio plo­tas tu­rė­tų bū­ti ma­žiau­siai 1500 kvad­ra­ti­nių me­trų. Ta­čiau jei­gu no­ri­te tu­rė­ti as­me­ni­nį ak­vo­po­ni­kos ūkį, sa­vo šei­mai, o ne vers­lo tiks­lais, ta­da jis ga­li bū­ti ir la­bai ma­žas“, – tei­gia N.Lesch­ke.

„Dar­žo­vės ti­krai ne­tu­ri žu­vies skonio“

Ak­va­po­ni­kos vers­lą Ber­ly­ne ple­čian­čio N.Lesch­ke nuo­mo­ne, eg­zis­tuo­ja kiek ro­man­ti­zuo­tas pa­veiks­las apie tai, kaip vis­kas vyks­ta že­mės ūky­je. N.Lesch­ke sa­ko daž­nai su­si­du­rian­tis su klau­si­mu, ku­ris jam pa­tin­ka – ar au­ga­lai mai­ti­na­mi žu­vų pa­tręš­tu van­de­niu smir­da žu­vi­mi ir yra ne­ska­nūs?

„Aš vi­sa­da at­sa­kau klau­si­mu – ar jūs mėgs­ta­te or­ga­ni­nį mais­tą? Ir di­džio­ji da­lis žmo­nių at­sa­ky­tų – taip, toks mais­tas tur­tin­gas ir la­bai ska­nus. Ta­da aš jų pa­klau­siu, ar sko­nis pri­me­na par­še­lio kva­pą ar sko­nį. Ko­dėl to klau­siu? To­dėl, kad or­ga­ni­nis mais­tas daž­niau­siai trę­šia­mas kiau­lės mėš­lu. Tai­gi, at­sa­ky­mas – dar­žo­vės ti­krai ne­tu­ri žu­vies sko­nio“, – ti­ki­na N.Lesch­ke.

Ak­va­po­ni­kos en­tu­zias­tai no­rė­tų, kad to­kiuo­se ūkiuo­se iš­au­gi­na­mas mais­tas su­jung­tų žmo­nės, kad bend­ruo­me­nės kar­tu au­gin­tų ir da­ly­tų­si švie­žio­mis dar­žo­vė­mis. No­ri­ma, kad sis­te­mos bū­tų ku­ria­mos ir mo­kyk­lo­se, kad vai­kai ne tik val­gy­tų daug dar­žo­vių, bet ir su­pras­tų, kaip gau­ti mais­tą tau­so­jant ap­lin­ką.

Dar dau­giau – di­dė­jant gy­ven­to­jų skai­čiui pa­sau­ly­je, per at­ei­nan­čius 20 me­tų mais­to rei­kės pa­ga­min­ti 50 proc. dau­giau, to­dėl ak­va­po­ni­kos spe­cia­lis­tai tei­gia, kad toks ūkis ga­li pa­dė­ti iš­mai­tin­ti žmo­ni­ją švie­žiau­siu ir la­biau­siai vie­tą ati­tin­kan­čiu mais­tu, ypač daug gy­ven­to­jų tu­rin­čiuo­se mies­tuo­se.

„Tra­di­ci­nis ak­va­kul­tū­ros ūkis vi­sa­da bus vie­nas pa­grin­di­nių mais­to šal­ti­nių. Mū­sų vers­las kol kas ni­ši­nis, ta­čiau tai – rei­kia­mas žings­nis tei­gia­ma link­me, nes mais­tas užau­gi­na­mas iš­lai­kant eko­lo­gi­nę pu­siaus­vy­rą. Ma­nau, kad mes, vi­sa žmo­ni­ja, tu­ri­me tap­ti efek­ty­ves­ni ir pro­duk­ty­ves­ni vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, ir mais­tas yra vie­na iš jų. Pa­gal­vo­ki­te – apie 20–30 proc. pa­sau­ly­je iš­me­ta­mo ang­lies dvi­de­gi­nio yra su­si­jęs su že­mės ūkio veik­la, ki­taip ta­riant, sie­kiant pa­si­ga­min­ti mais­to. O tai yra per daug“, – pa­brė­žia ak­va­po­ni­kos spe­cia­lis­tas.

Jis sa­ko no­rįs su­kur­ti kuo ma­žiau ener­gi­jos, są­nau­dų, fi­nan­sų iš­eik­vo­jan­čius ak­vo­po­ni­kos ūkius be­si­vys­tan­čioms ša­lims. „Tam dar rei­kia lai­ko, esa­me jau­na kom­pa­ni­ja, ta­čiau ma­nau, kad dar ki­tų me­tų pa­bai­go­je jau kur­si­me to­kio ti­po ūkius“, – ti­ki­si N.Lesch­ke.