Ryžiai, apie kuriuos rašau straipsnyje, ant jūsų stalo nepateks. Juos valgys tie, kas juos užaugino. Nebent vienas kitas kilogramas atliks nuo augintojo šeimos ir bus parduotas, bet ir tai greičiausiai nepasieks Lietuvos.
Indija pasaulyje pirmauja pagal ūkių auginančių ryžius plotą, tačiau iš hektaro čia iškuliamas mažiausias ryžių kiekis iš trijų ryžių auginime pirmaujančių šalių – Kinijos, Indijos ir Indonezijos.
Žvalgiausi po šalies, užimančios antrą vietą pasaulyje po Kinijos pagal ryžių suvartojimą, ryžių laukus.
Ryžiai nereiklūs, bet jiems būtina drėgmė
Ryžiai žinomi kaip itin nereiklūs augalai, jie gali augti toje pačioje vietoje, nereikalauja kaitos su kitomis kultūromis, auga net kalnuočiausiose teritorijose. Tačiau ryžiams reikia drėgmės ir jos jiems reikia daug. Mano akimis žiūrint, jie praktiškai sodinami ne į žemę, o į vandenį.
Pirmiausia ryžiai pasėjami viename nedideliame plotelyje, iš kur sudygusius ir šiek tiek ūgtelėjusius rauna ir sodina plačiau į atskirus plotus.
Kai kuriose Indijos vietose imami trys ryžių derliai, regionuose, kur drėgmės mažiau - du, o kai kur tik vienas.
Nors neretai mums Lietuvoje įprasta galvoti, kad Indijoje valgomi tik basmati ryžiai, tačiau žvalgydantis po ryžių laukus rikšos vairuotojas tai paneigia. Daugeliui indų basmati ryžiai - prabanga, jie augina paprastesnius.
Pjovimas - tarsi iš istorijos vadovėlių
Ryžiai auginami maždaug tris-keturis mėnesius ir artėjant laikui juos pjauti panašėja į mūsiškes avižas ar miežius – salotinė žalia jų spalva virsta auksine.
Pjaunami jie turbūt tokiu pat būdu kaip mūsų proseneliai pjaudavo savo javus. Moterys rankoje tvirtai spaudžia lenktus masyvius peilius, kuriais guldo ryžių stiebelius ant žemės.
Taip ant dirvos jie praguli pora dienų. Tuomet moterys juos deda į pundelius, o vyrai neša ir krauna į kupetą. Labai panašią į mūsų kaimuose dar iki šiol matomą šieno kupetą. Skirtumas tik tas, kad mūsų šieno kupetos kraunamos be taisyklių, svarbu, kad tik tvirtai stovėtų. Ryžių kupetos statomos griežtai laikantis taisyklės – varpos turi gulti į kupetos vidurį, o šiaudai – į išorę. Taip elgiamasi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, būdami kupetos viduryje ryžiai tarsi troškinasi. Antra, taip jie apsaugomi nuo lietaus, jei kartais jis netikėtai užkluptų. Be to, šitaip ryžių varpos tampa nepasiekiamos žvėrims ir gyvuliams. Kupetos neaptvertuose ryžių laukuose dar papildomai apstatomos medžių šakomis, kad gyvūnai neprieitų. Kitur laukai aptverti, kad iš džiunglių atklydusios beždžionės, laukinės vištos ar laisvai besiganančios žmonėms priklausančios karvės ir ožkos nesuėstų derliaus. O jei to dar maža, laukus „papuošia“ baidyklės.
Kupetose ryžiai turi išstovėti mažiausiai pora savaičių, dažniausiai ir ilgiau.
Kulia ne kombainas, o jaučiai
Ryžiams reikia skirti daug dėmesio, įdėti daug darbo, todėl juos auginantys ūkininkai kimba vieni kitiems į talką. Nupjovę vieno lauką, eina pas kitą. Poilsiui prie lauko jie turi susirentę pašiūres, ten valgo, slepiasi nuo kaitrių saulės spindulių.
Slenkant toms dviem ar daugiau savaičių, viename iš laukelių iš karvių išmatų išdrebiama tvirta asla, joje vėliau vyksta visas kūlimo darbas.
Šiais laikais neretai ryžius indai kulia traktoriumi. Valanda traktoriaus darbo kainuoja 300 rupijų (apie 15 Lt). Dvidešimt maišų ryžių jis iškulia per pora valandų.
Tačiau šis būdas, nors ir greitesnis, ne visada efektyvus. Apsilankau lauke, kur ryžiai kuliami pasikinkius šešis jaučius. Tai irgi vis dar įprastas būdas, ypač ten, kur traktoriui privažiuoti sudėtinga arba traktoriaus darbui trūksta erdvės.
Pirmiausia ryžiai imami glėbiais, aprišami virvele ir keletą kartų gerai užsimojus vožiami į jau minėtą iš karvių išmatų drėbtą aslą. Ryžių sėklos lengvai byra ant žemės. Tokie jau prakulti ryžių glėbiai kraunami į šalį, o kitas žmogus, juos deda ratu aplink viduryje įbestą strypą, prie kurio tvirtai surišti šonais susiglaudę šeši jaučiai eina ratu, trypia po jų kojomis esančius ryžius ir taip iš jų iškulia paskutines sėklas. Reikalui esant kas nors jaučius paragina, jei jie nusprendžia patinginiauti ir neberodo didelio noro žingsniuoti. Pastebėjau, kad jie noriau eina, kai po jų kojomis įmetama naujų ryžių, mat niekas nedraudžia jiems jų rupšnoti.
Iškultų ryžių šiaudai specialiais iš bambukų pagamintais pagaliais su viena nedidele atsikišusia šakele, primenančia kabliuką, metami į pašalį. Jie irgi nenueis perniek, ūkininkai sušers juos gyvuliams. Matyt, ir tiems patiems šešiems jaučiams klius.
Kai pirmą kartą atvažiavau į kuliamų ryžių vietą, padariau klaidą – ant aslos su iškultais ryžiais įžengiau su šlepetėmis. Mano vertėjas jau buvo nužengęs toli į priekį, bet senutė sijojusi ryžius netruko ženklais paaiškinti, kad su batais čia eiti nevalia. Mat čia ruošiama tai, kas paskui bus dedama į burną.
Antrą kartą jau kitame lauke tos pačios klaidos nebedariau, savo šlepetes žengdama ant drėbtos aslos iškart nusiaviau.
Prieš kuliant, seniausias iš visų, ant viduryje stovinčio strypo užrišo pluoštelį ryžių – dievams. Dievams ant jau iškultų ryžių krūvos viršaus padedamas ir kokosas.
Ryžius kuliantys vyrai spėja, kad šiemet iš vienos ryžių kupetos pavyks prikulti kokį penkiolika maišų ryžių. Vienas maišas sveria apie 50 kg.
Tiesa, mano kalbinami ryžių augintojai nuogąstauja, kad šiemet derlius nelabai geras, mat lietaus sezonas nebuvo pakankamai drėgnas.
Kalbinti žemdirbiai sako per dieną suvalgantys po kokį kilogramą ryžių! Ryžius Indijoje įprasta valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Ir man netrunkama pasiūlyti pasivaišinti ryžių sriuba. Tai pusryčių valgis, jo atsinešama į laukus specialiame metaliniame inde, tarsi termose, kad neatvėstų. Mano vertėjui suskubus atsisakyti, man nieko kito nelieka kaip tik ragauti. Sriuba man priminė tą, kurią verda mano močiutė kaime, tik ji verda ryžius su pienu, čia labiau pasninkiškas variantas – vanduo, ryžiai ir druska. Prie sriubos į atskirą mažą lėkštutę dar įdedama kažko panašaus į burokėlių salotas – smulkiai pjaustytų burokėlių sumaišytų su trintais kokosais ir čili pipirais. Indas patikina, kad tokios sriubos kas rytą jam įprasta suvalgyti visą litrą.
Plėtoti natūriniai manai – ryžiai už žuvį
Iškulti ryžiai tiekti į stalą dar netinkami. Pirmiausia rankomis jie atsijojami, tam praverčia specialūs iš bambukų nupinti kastuvą ar piltuvą primenantys „įrenginiai“. Jais kabinami ryžiai, tarp kurių dar tebėra įsimaišę šapai nuo šiaudų ar ryžių lukštai ir pamažėle judinant pilama lauk, šapai lengvesni už ryžius, tad švariai atsiskiria.
Tada atsijoti ryžiai merkiami į karštą vandenį ir jame laikomi per naktį. Kitą dieną ištraukiami ir kelias valandas džiovinami saulėje. Galiausiai elektra varoma specialia mašina apdorojami taip, kad išsinertų iš savo geltonos luobelės ir imtų atrodyti taip, kaip mums įprasta – baltos spalvos.
Beje, dar ne taip seniai, aplink ryžių laukus, kur lankiausi, buvo plėtojami natūriniai mainai. Prie jūros gyvenę žvejai keisdavo savo laimikį į ryžius bei daržoves auginamas giliau žemyne gyvenančių fermerių. Tačiau padėtis pasikeitė, kai žvejai virto turizmą plėtojančiais verslininkais. Prie jūros gyvenantys vienintele tinkama valiuta dabar laiko pinigus. Bet tų, gyvenančių giliau žemyne gyvenimas nepasikeitė. Jie ir toliau augina ryžius ir kulia juos pasikinkę jaučius.
