Paulius Bakutis: gyvenimas be automobilio – smagus gyvenimas


Aktyvus dviratininkas Paulius Bakutis iš Kauno sako: „važiuoju per pliurzę, važiuoju per sniegą, o kur nepravažiuoju – dviratį nešu“.
Paulius Bakutis žiemą

„Pradėjau važinėti, nes susirūpinau aplinkos tarša ir savo sveikata. Dirbau sėdimą darbą ir jutau, kad trūksta fizinio aktyvumo. Dviratis atrodė puiki išeitis – malonus kasdienis fizinis krūvis ir jokios taršos aplinkai,“ – pasakoja vaikinas. Kasdien dviratininkas numina apie 20 km – mina į darbą ir atgal, lankosi renginiuose, susitikimuose.

Savaitgaliais bei atostogų metu dviračiu Paulius įveikia didžiulius atstumus (pvz. Druskininkai-Kaunas, Kaunas-Klaipėda). „Tai padeda atsipalaiduoti ir yra tiesiog malonu“ – aiškina jis. Laisvalaikį dviračio Paulius taip pat neapleidžia.

Planuodamas atostogas vaikinas atidžiai renkasi maršrutą ir sugaišta nemažai laiko, nes stengiasi važiuoti palei vandens telkinius, miškus, vaizdingas vietas.
Darius Mileška
Buvau didelis automobilių gerbėjas, važinėjau sportiniu automobiliu. Kai išvykau gyventi į Vokietiją, kur transportas yra ganėtinai brangus ir daugybė žmonių važinėja dviračiais, sulaukiau primųjų aplinkinių pasiūlymų sėsti ant dviračio. Tačiau tada mano tylus atsakas būdavo labai stereotipinis: kaip aš čia dabar važiuosiu kaip ubagas?

Dažnai dviratininko maršrutai nusidriekia palei Švenąją ar Nemuną, kerta saugomas teritorijas. „Noriu stebėti gamtos grožį, ne tik minti“ – sako vyras.

Automobilio Paulius net neturi. „Kam jo reikia, jei Lietuvoje yra puikios sąlygos važinėti dviračiu?“ – retoriškai klausia jis. Pasak Pauliaus, pagrindinis privalumas gyvenant mūsų šalyje – galimybė važiuoti ten, kur norim. Užsienyje taip nėra – daug kas yra aptverta ir neprivažiuojama. Kitas Lietuvos privalumas – palankus reljefas, nevarginantis dviratininkų dideliais kalnais ir stačiais šlaitais.

Pauliaus svajonė – kelionė dviračiu aplink Europą ar net pasaulį. Pasirengimas tokiai kelionei, pasak dviratininko, yra nelengvas: „sunkiausia yra sukurti maršrutą, kuriuo važiuojant būtų galima dar ir gamta gėrėtis.“ Ateitį Paulius taip pat sieja su dviračiais – planuoja įsigyti dviratį, galintį vežti krovinius.

Darius Mileška - gėdinga ubago veikla ir nepriklausomi vaikai 

Klaipėdietis Darius Mileška važinėjimu dviračiu užkrėtė visą savo šeimą. Ne tik žmona į darbą, bet ir aštunmetė dukra į mokyklą dviračiu rieda visais metų laikais.

Darius teigia, kad dviračio mylėtoju negimė, bet tapo palankiai susiklosčius aplinkybėms ir nugalėjus moralinius tabu. „Buvau didelis automobilių gerbėjas, važinėjau sportiniu automobiliu. Kai išvykau gyventi į Vokietiją, kur transportas yra ganėtinai brangus ir daugybė žmonių važinėja dviračiais, sulaukiau primųjų aplinkinių pasiūlymų sėsti ant dviračio. Tačiau tada mano tylus atsakas būdavo labai stereotipinis: kaip aš čia dabar važiuosiu kaip ubagas?. Atrodė tai kažkokia gėdinga veikla“, - dabar šypsosi dviratininkas.
Veronika Kulikauskienė
Universiteto kiemsargis kartą pasigyrė specialiai dėl manęs nuvalęs sniegą nuo dviračių stovo, mat buvau vienintelė studentė, važinėjanti dviračiu žiemą.
Tik ilgainiui, stebint kostiumuotus įmonių vadovus, pasipuošusias ir aukštakulniais avinčias moteris bei labai turtingus žmones, važinėjančius dviračiais, Dariaus požiūris pasikeitė. Vėliau jis sutiko žmoną, dviračių mylėtoją, ir dabar savo vaikus taip pat sodina ant dviračio. Reziumuodamas savo patirtį Darius teigia, jog pomėgis dviračiams susiformuoja žmogui subrendus: „Pirma atsiranda meilė automobiliui, po to – dviračiui“, - šypsosi jis.
Dariaus Mileškos šeima ant dviračių

Vyras iki šiol prisimena įsimintiniausią kelionę, kurios metu drauge su žmona dviračiais pervažiavo 7 šalis. Kelionė truko 5 savaites. „Per tą laiką spėjome net ir didžiuosius Europos miestus apžiūrėti “ – sako Darius. Jis teigia, jog kelionė nebuvo tokia sunki, kaip tikėjosi, ir nedvejodamas ryžtųsi pakartoti iššūkį.
„Jei turėčiau daugiau laiko ir lėšų, tik taip ir norėčiau leisti laisvalaikį“ – pasakoja dviratininkas.

2 dukras turintis vyras teigia, kad vaikai patys noriai važiuoja dviračiais: „Vyresnioji 8 metų dukra savarankiškai į mokyklą važiuoja nuo pirmos klasės ir džiaugiasi savo nepriklausomybe, o mažoji, kuriai vos dveji, tiesiog veržiasi į krovininio dviračio lopšį“, - pasakoja pašnekovas.

Darius sako, jog daugelis aplinkinių netoleruoja jų pasirinkimo leisti mažamečiui vaikui važiuoti dviračiu į mokyklą net žiemą. Tačiau dviračių entuziastas jaučiasi visiškai saugus: „Mes su žmona patikrinom maršrutą, mūsų dukra žino svarbiausius važiavimo dviračiu principus bei saugaus eismo taisykles, tinkamai pasirūpiname jos apranga ir dviračio priežiūra“, - kalba mergaičių tėtis.

Citata
Pasak Pauliaus, pagrindinis privalumas gyvenant mūsų šalyje – galimybė važiuoti ten, kur norim. Užsienyje taip nėra – daug kas yra aptverta ir neprivažiuojama. Kitas Lietuvos privalumas – palankus reljefas, nevarginantis dviratininkų dideliais kalnais ir stačiais šlaitais.

Žiemą, pasak Dariaus, svarbu naudoti šipuotas padangas, pasirūpinti, jog nesušaltų galunės – dėvėti šiltas pirštines, batus bei kepurę. Didžiausia tikimybė sušalti tuomet, kai sustoji.
Šeima net ir laisvalaikį leidžia keliaudami dviračiais. Ilgiausią atstumą (apie 640 km) visi kartu jie įveikė paėjusiais metais, kai iš atostogų Dzūkijoje į Klaipėdą nustarė grįžti dviračiais. Patyrusi dviratininkų šeima parinko lengvesnį maršrutą, apsauginėmis vėliavėlėmis užsitikrino saugumą ir važiavo tokiu tempu, kuriuo judėjo vyresnioji dukra, mynusi dviratį savarankiškai.

„Manau, kad itin geras sprendimas buvo naudoti apsaugines vėliavėles. Jas atlenkėme į kelio pusę ir automobiliai mus lenkdavo normaliai – kaip lėtaeigę transporto priemonę išvažiuodami į priešpriešinę juostą,“ – prisimena Darius. Jo teigimu, vyresnioji dukra kelione liko labai patenkina – paklausta apie panašią išvyką tiesiog nušvinta.

Veronika Kulikauskienė - dviratis kaip gyvenimo būdas ir mandagūs vairuotojai

Veronika Kulikauskienė, drauge su vyru, Frank Kulikausku (Frankas Wurft) turinti dviračių nuomos verslą, šia transporto priemone susidomėjo jau vaikystėje.

„Gerai atsimenu, kai vaikystėje su mama, broliais ir seserimi važiuodavom į bažnyčią. Tėvai labai palaikė ekologines idėjas. Su jomis užaugau ir aš,“ – sako Veronika. Vėliau meilė dviračiams niekur nedingo. Moteris prisimena, kad dar studijų metais žmonės ją asocijuodavo su dviračiu.
Veronika su dviračiu

„Universiteto kiemsargis kartą pasigyrė specialiai dėl manęs nuvalęs sniegą nuo dviračių stovo, mat buvau vienintelė studentė, važinėjanti dviračiu žiemą. Taip pat buvo nutikimas, kai vienas pažįstamas prasilenkdamas mieste manęs nepažino – mat tądien vaikštinėjau pėsčiomis ir dviračio neturėjau,“ – juokiasi dviračių entuziastė. 

Veronika skaičiuoja jau penktus intensyvaus važinėjimo dviračiu metus ir save priskiria dviratininkams transportininkams – tiems, kuriems dviratis yra pagrindinė transporto priemonė. 

Veronika Kulikauskienė
Mano ir užsienio turistų patirtis rodo, kad lietuvių vairuotojai yra labai pakantūs ir mandagūs dviratininkams. Jie lengvai praleidžia, nėra tokie griežti, kaip, tarkim, olandai.

Pasak moters, egzistuoja ir kita dviratininkų grupė – dviratininkai sportininkai. Jiems dviratis – sporto įranga, įnagis, jie tobulina vieną iš važinėjimo dviračiu stilių (pvz. plento, kalnų ar kt.) ir dažniausiai eisme net nedalyvauja. „Žmonės dažnai visus dviratininkus priskiria vienai kategorijai, nors jos labai skiriasi, gali viena apie kitą mažai ką žinoti. Šios grupės dviračiu važinėja skirtingai ir dėl visai kitų priežasčių“ – teigia pašnekovė ir priduria. - Anksčiau dviratis man buvo tik transporto priemonė, dabar – gyvenimo būdas. Važiuoti dviračiu yra tiesiog gera“.

Veroniką labiausiai džiugina galimybė padėti kitiems žmonėms atrasti meilę dviračiui. Praėjusią vasarą ji inicijavo mokymus suaugusiems „Dar ne per vėlu pradėti minti“, o šiais metais įkūrė klubą „Lediniai ratai“. „Pirmiausiai galvojau suburti šaltuoju metų laiku važinėjančias moteris, tačiau draugai pastebėjo, kad tokio klubo trūksta ir vyrams. Taip gimė bendras klubas, kurio veiklose dalyvauja ir labai patyrę, ir ką tik važinėjimo žiemą paragavę dviratininkai,“ – teigia iniciatorė. Klubo nariai dalinasi patirtimi, rekomandacijomis, rengia žygius, diskutuoja.
Veronika su dviratininkų kompanija

Nors Veronika yra aktyvi dviračio entuziastė, automobilio ar kitų transporto priemonių visiškai neatsisako: „Kartais mėgstu pasivaikščioti, kartais – naudojuosi viešuoju transportu, kai turime daugiau daiktų ar atstumas yra tolimesnis – važiuojame automobiliu. Vis tik, pagrindine transporto priemone mūsų šeimoje išlieka dviratis,“ - teigia pašnekovė.  Veronika labiausiai vertina dviračio ekologinę reikšmę ir patogumą: „niekada nekyla problemų dėl automobilio pastatymo, dviračiu greičiau įveikiu netolimus atstumus, galiu judėti sau patogiu tempu, naudotis didesnio mobilumo patogumais“.

Kalbėdama apie važinėjimo dviračiu sąlygas Lietuvoje, Veronika teigia, kad infrastrukūros trūkumus kompensuoja dviratininkų laisvė. „Mano ir užsienio turistų patirtis rodo, kad lietuvių vairuotojai yra labai pakantūs ir mandagūs dviratininkams. Jie lengvai praleidžia, nėra tokie griežti, kaip, tarkim, olandai. Svarbu užmegzti akių kontaktą ir pačiam būti mandagesniam,“ – dėsto dviratininkė. Pasak pašnekovės, Olandijoje, kur dviračių infrastruktūra yra labai išplėtota, vairuotojai ir policija labai griežtai vertina bet kokius dviratininkų mėginimus važiuoti ne jiems skirtais takais.
Citata
Dviračių entuziastai labai pozityviai vertina dviračių transporto ateitį Lietuvoje. Jų teigimu, tai turėtų pamažu tapti lygiaverte alternatyva automobiliui ar viešajam transportui. Norint, kad tai greičiau realizuotųsi, reikalingas paskatinimas.

Važinėjimas žiemą, tendencijos ir gero pavyzdžio užkratas 

Visi kalbinti dviračių entuziastai šia transporto priemone važinėja ir žiemą. Jie vieningai tvirtina, kad diskomforto dėl šalto oro nepatiria – svarbu tinkamai nusiteikti ir apsirengti. O tai padaryti, Pauliaus Bakučio teigimu, kasmet vis lengviau, kadangi vakaruose populiarėjant važinėjimui šaltuoju metų laiku, atsiranda vis daugiau gamintojų, siūlančių specialią aprangą, jos kainos nuolat krinta. Jam pritaria ir Veronika Kulikauskaitė teigdama, kad važinėjimas žiemą mažai kuo skiriasi nuo važinėjimo šiltuoju metų laiku. „Niekada nesupratau to pasakymo, kad važinėti yra šalta – oro temperatūra juk nesikeičia nuo to, ar eini, ar važiuoji dviračiu, o judėdamas dar ir sušyli“, - stebisi moteris.

Darius Mileška sako, kad žiemos klimatas netgi draugiškesnis. „Krituliai iškrenda ne skystu pavidalu, todėl mažesnė tikimybė peršlapti. Žinoma, dviračio detalės dėvisi daugiau dėl patekusių druskų ir korozijos, tad žiemą tikslinga važinėti kuo paprastesniais ir pigesniais dviračiais“, - teigia vyras.

Visi pašnekovai taip pat pastebi kad važinėjimas dviračiu populiarėja ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Dviračių entuziastai labai pozityviai vertina dviračių transporto ateitį Lietuvoje. Jų teigimu, tai turėtų pamažu tapti lygiaverte alternatyva automobiliui ar viešajam transportui. Norint, kad tai greičiau realizuotųsi, reikalingas paskatinimas. Todėl visi dviračių mylėtojai kviečiami dalintis įspūdžais su savo draugais ir pažįstamais. Šiuo metu tam yra puiki proga – vyksta vaizdo klipų konkursas „Dviratis susisiekimui“.

Jo organizatoriai ragina kurti trumpus filmukus ir laimėti dviratį arba dovanų kuponą dviračių prekių parduotuvėje. Filmukus vaizdo klipų konkursui galima siųsti iki kovo 27 d.
Daugiau apie konkursą galite sužinoti ČIA ir ČIA.