Renovacija už dyką: kur ir kaip

Nors daugumai bus sunku patikėti, bet pirmasis Lietuvoje renovuotas daugiabutis šiemet mini 20-ies metų jubiliejų. Tai - Kavoliuko gatvėje, Vilniuje 32 numeriu pažymėtas namas, kurio gyventojams renovacija nekainavo nė cento. Šio namo renovacijos iniciatorius – Vytautas Elenbergas GRYNAS.lt sutiko papasakoti, iš kur gauta pinigų ir kas konkrečiai atnaujinta šiame name bei ko iš gyventojų patirties galima būtų pasimokyti planuojantiems renovuotis šiandien. Skelbiame ir šiame name gyvenančių žmonių patirtis iš pirmų lūpų – kiek jie moka už šildymą ir ar renovacija džiaugiasi.

Vienas namas atsisakė, renovacija padaryta kitam

1992-aisiais metais V. Elenbergas dirbo Statybos ministerijoje Naujos technikos departamento direktoriumi ir viešėdamas Bonoje (Vokietijoje) dalyvavo seminare apie pastatų renovaciją. Ten  išgirdo mintį, kad Lietuvai reikėtų praktinių pavyzdžių, kaip atrodo renovuotas namas.

Pašnekovas, mokėdamas vokiečių kalbą, sugebėjo vokiečius įtikinti skirti tam finansų, todėl beliko tik išsirinkti daugiabutį. Tiesa, paieškos buvo ne tokios ir paprastos. Iš pradžių atsitiktinumo dėka buvo nuspręsta renovuoti namą tiesiai prieš Televizijos bokštą, kadangi šio langai buvo nukentėję po Sausio 13-osios įvykių. Iš vokiečių tam gauta apie 600 tūkst. litų.

„Vokiečiai sakė, kad viską duos, tik reiks pasistatyti pastolius. Namo gyventojai ilgai svarstė ir galiausiai pasakė, kad tegu vokiečiai jiems už tai primoka, nes yra rizika. Tik tada jie sutiks, kad namas būtų renovuojamas, - prisiminė V. Elenbergas. - Kadangi jie atsisakė, pradėjau rinkti kitus namus. Perėjau dar šešis ir galiausiai suradau vieną prie autobusų stotelės – kad visi matytų, kad galėtų kiekvienas prieiti ir pačiupinėti. Juo labiau, kad mano iniciatyva buvo padarytas (renovuotas, -red. past.) kitas namo galas prieš metus laiko“.

Renovuoto namo gyventojas Artūras

Kažkada sąskaitos buvo mažesnės, bet dabar jau visiškai tas pats... Pavyzdžiui, mano pažįstami praeitą žiemą mokėjo po 500-600 Lt, mes irgi mokame panašiai - 400-500 Lt.

Pašnekovas mena, kad būta ir čia konfliktų – ne visi buvo patenkinti priimtu sprendimu, iš kitų ministerijų ieškota sąsajų, ar tik V. Elenbergo giminių ten negyvena: „Tame name gyvenantys žmonės gavo dovaną, bet jie ačiū man niekada nepasakė. Kada jau prašau, kad nors durims duotų pinigų, nes neužteko – jie bėgo visi į šalį. Už pastolius taip ir likau skolingas savo vienam draugui vokiečiui. Jis pats atvažiavo, sumontavo, sakau, kad kur nors rasiu tų pinigų – gal savivaldybė padės, ar dar kas – bet nieks nepadėjo. Taigi liko amžina skola žmogui -14,5 tūkst. vokiškų markių“.

Renovacijos kuriozai: įrankius pavogdavo, arbata nevaišindavo

1994 m. daugiabutyje, stovinčiame šalia Laisvės stotelės Karoliniškių rajone, buvo apšiltintos namo sienos, pakeisti langai (išskyrus balkonų langus), sutvarkytas parapetas. Pinigų neužteko tik balkonų langams bei stogui, taigi renovacija buvo dalinė.

„Viename namo gale su eternito plokštėmis buvo padarytas vėdinamas fasadas. Kavoliuko g. 32 C fasadas padarytas su nevėdinama sistema – priklijuotas prie sienų putų polisterenas ir užtinkuotas tinkleliu bei tinko plonuoju sluoksniu. Toliau buvo pakeisti parapetai, nes pastorėjo siena. Sudėti mediniai langai iš agonijos medžio. Tai labai prabangūs langai, geros kokybės. Tai davė apie 20 proc. šilumos sutaupymo efektą“, - pasakoja V. Elenbergas.

Visus renovacijos darbus atliko patys lietuviai. Du vokiečių konsultantai buvo atvykę darbininkų apmokyti: „Turėjome ir nemalonumų. Pavyzdžiui, pasideda žmonės ant pastolių savo įrankius, kol vaikšto aplinkui, įrankiai prapuola – kas nors langą atsidaro ir pasiima. Vietoje to, kad pasikviestų arbatos išgerti... Toks mūsų svetingumas. Dirba žmonės už dyką darbus ir niekas nenori nei pasikalbėti nei pabendrauti – kad tik, neduok dieve, kas nors paprašytų prisidėti“, - karčią patirtį atsiminė V. Elenbergas.

Po namo renovacijos praėjus maždaug metams buvo atliktas namo patikrinimas. V. Elenbergas, dalyvaudamas viename seminare išgirdo vokiečių ekspertų pasvarstymus, kad po polisterenu gali kauptis kondensatas ir nutarė įsitikinti, ar taip neatsitiks.

„Tuomet atlikome bandymus - išsigręžėm gręžinius sienose, išrovėm vadinamus kernus ir ištyrėme drėgmę. Gavome puikius rezultatus. Vienu atveju buvo 5 proc., kitu – 5,5 proc. drėgmė žiemos metu. Nutariau, kad nėra jokių baimių“, - patikino pašnekovas.

Apgailestauja, kad namas nėra tyrinėjamas

V. Elenbergas neslepia iki šiol jaučiantis tam tikrą nuoskaudą, kad už padarytus gerus darbus niekas nepadėkojo ir neįvertino. Namo gyventojai iš tolo nuleidę galvas praeidavo pro šalį, bijojo pasikalbėti.

Kita vertus, šio namo renovacijos iniciatorius apgailestauja, kad iki šiol nėra paskaičiuota, tai kiek gi namas sutaupė šilumos, ar apsimokėjo jį renovuoti.

„Tai yra puiki laboratorija, kur per 20 metų galima būtų sužinoti, kiek tas namas sutaupė šilumos. Niekaip negalėjau gauti tokių duomenų. „Vilniaus energija“ konfidencialumo sumetimais tokių skaičių neduoda, pabandžiau aplinkiniais keliais surinkti ir palyginti su greta esančių namų rodikliais. Gavau tik vienerių metų, per kuriuos renovuotas namas sutaupė 20 proc. šilumos energijos, lyginant,  su tokio pat tipo greta esančiais namais. Galima buvo padaryti analizę per daug metų, kol šiluminis mazgas nebuvo renovuotas, kas įvyko po to, kiek tie žmonės sutaupė ir pan.“, - kalbėjo V. Elenbergas.

Pašnekovas pripažįsta pasigendantis oficialių analitinių duomenų, kiek renovuoti namai energetiškai iš tiesų skiriasi nuo nerenovuotų.

„Yra daug populistinių kalbų, kurios, deja, nevirto moksliškai inžineriškai įvertintomis situacijomis, kad tikrai žmonės galėtų patikėti – turėtų būti pateikta statistika, kokiame mieste, kokio tipo namai, kiek sunaudoja šilumos energijos“, - sako renovuoto namo Kavoliuko g. 32 darbų  iniciatorius. Jis sako nežinantis, kodėl tokio tipo informacija nėra sisteminama ir svarsto, kad viena iš to priežasčių galėtų būti ir lietuviškas pavydas vienas kitam.

„Po 20 metų jau galima eiti ir žiūrėti namo ilgaamžiškumą – kas pasidarė su tuo plonuoju tinkeliu. Jis sueižėjo. Ar labai – ar nelabai – jau galima daryti išvadą, kiek laikys toks tinkas. Taip pat būtų galima duoti prognozę, kiek namo renovacija dar metų tarnaus. Nereikia važiuoti į jokias Varšuvas, čia pat yra laboratorija. Mokslininkams ministerija galėtų duoti tokius užsakymus – kad atliktų šio namo studiją“, - siūlė pašnekovas.

Kita renovacija – tik po 6-7 metų

Po pirmojo renovuoto namo Vilniuje jo pasekėjų neatsirado dar gerus 6-7 metus. V. Elenbergas mena, kad po namo Kavoliuko gatvėje renovacijos buvo mintis imtis dar vieno pabandymo. Buvo gautas pasiūlymas iš olandų fondų, jie siūlėsi duoti apie 250 tūkst. dolerių, tačiau surasti namą, kuris norėtų dalyvauti renovacijos procese, sekėsi labai sunkiai, atsirado daug povandeninių srovių, todėl šios minties atsisakyta. Vėliau V. Elenbergas sakė domėjęsis, kur nukeliavo šie pinigai – paaiškėjo, kad buvo atliktas eksperimentas Kirgizijos aukštikalnėse.

„Kai darai už dyką, prasideda visokios peripetijos. Sau pasisakiau, kad niekada daugiau nieko niekam nedarysiu už dyką. Tegu užsisako ir turi, tada žinos ir gerbs“, - svarsto V. Elenbergas.

Daugiau tokių iniciatyvų pasinaudoti užsienio fondais ir renovuoti daugiau namų ilgą laiką neatsirado ir tik paskui ėmė vystytis valstybės remiami renovacijos projektai.

Ko galima pasimokyti iš pirmo Lietuvoje renovuoto namo? Pašnekovas sako manantis, kad daug ką ir dabar būtų galima pritaikyti: „Technologijos tobulėja, bet šitas metodas, kuris ten padarytas, nieko kito neprigalvosi. Reikia tik, kad statybos technologiją darbininkai labai kruopščiai žinotų. Kai pradedi matuoti renovuotų namų vertikalumą, jie pasirodo kreivi. Reikia sieną išlyginti, padaryti taip, kad joje nebūtų oro tarpų – kad nevaikščiotų vėjas. Dabar technologijos yra sertifikuotos.Turime mes ir lietuvišką tinką, vadinamą samanėle, puikiai galėtų jinai tarnauti, bet mums geriau nusipirkti, negu saviškę naudoti. O ko dar galima pasimokyti? Pasižiūrėti, kaip namas veikia po 20 metų, kiek jis ilgaamžiškas“, - samprotavo V. Elenbergas.

Ant Kavoliuko gatvėje renovuoto namo tinko dėti antro sluoksnio, norint jį atnaujinti - nepatartina. V. Elenbergas paaiškina kodėl  – tinklas turi mikro skylutes, kurių mūsų akys nemato, bet per jas išleidžiamas garas nuo pastato sienų.

„Jeigu tą tinką uždengsime dar kartą, uždėsime lyg kokį lietpaltį pastatui, jis pradės nebekvėpuoti. Šiuo klausimu turėtų būti dirbama ir galvojama, kaip po renovacijos dar renovuoti. Šis klausimas man kilo būnant viename iš objektų Druskininkuose. Ant dažų buvo uždažyta dar kartą vandens emulsiniais dažais ir išėjo taip, kad garas pasiklydo tarp dviejų dažų sluoksnių – susidarė mikro garų kondensatas. Tai ateities klausimas, apie kurį jau dabar reikia galvoti“, - atkreipė dėmesį V. Elenbergas.

Namo gyventojai: namuose gana šilta, bet sąskaitos – didelės

GRYNAS.lt komanda išklausiusi daugiabučio namo Kavoliuko gatvėje renovacijos istoriją, nusprendė nuvykti į šį namą ir pakalbinti čia gyvenančius žmones.

Pirmame aukšte gyvenantis Artūras patvirtino V. Elenbergo žodžius, kad iš tiesų namo gyventojai renovaciją gavo dovanų – buvo pakeisti langai, apšiltintos namo sienos: „Buvau dar mažiukas, tai per daug neatsimenu. Jau dvidešimt metų šitam sienų apšiltinimui, jis jau labai senas ir supelijęs – anksčiau ar vėliau vis tiek reikėtų keisti. Anksčiau buvo labai gerai – labai šilta, nemokamai pastatyti visiems mediniai langai (išskyrus balkonų), jie iš tikrųjų iki šiol labai geri“.

Tačiau paklaustas apie šildymo sąskaitas, namo gyventojas pripažįsta, kad jos yra didelės: „Kažkada buvo mažesnės, bet dabar jau visiškai tas pats... Pavyzdžiui, mano pažįstami praeitą žiemą mokėjo po 500-600 Lt, mes irgi mokame panašiai - 400-500 Lt”, - sakė Artūras, gyvenantis dviejų kambarių bute.

V. Elenbergas

Yra daug populistinių kalbų, kurios, deja, nevirto moksliškai inžineriškai įvertintomis situacijomis, kad tikrai žmonės galėtų patikėti – turėtų būti pateikta statistika, kokiame mieste, kokio tipo namai, kiek sunaudoja šilumos energijos.

Jeigu šį namą reikėtų vėl atnaujinti, Artūras tam neprieštarautų ir sutiktų prisidėti savomis lėšomis, tačiau pabrėžė, kad tokį sprendimą reikėtų priimti atsižvelgiant į daugumos kaimynų nuomonę.

Antrame aukšte gyvenanti Klaudija GRYNAS.lt pasakojo šiame name gyvenanti jau daugiau nei dvidešimtmetį. Ji pamena ir renovacijos pradžią: „Atėjo žmonės ir sakė, kad nori renovuoti. Mes tiek mokėti ir tada negalėjome... Jie paliko mus, išvažiavo į kitą namą. Paskui ir ten niekas nenorėjo kalbėti, tai grįžo vėl pas mus. Pakalbėjome kultūringai, pasakėme, kad pinigų patys tam neturime“, - pasakojo namo gyventoja.

Anot jos, nors namo sienos buvo apšiltintos nemokamai, už ačiū pakeisti ir langai, tačiau už kai kuriuos darbus teko susimokėti ir patiems gyventojams. Pavyzdžiui, teko keisti duris, taip pat savo bute pasikeisti ir balkono langus. Moteris mena, kad tuo metu teko vienu kartu rasti apie 3 tūkst. Lt, kas jos šeimai buvo ne tokie ir maži pinigai:  „Bet nepasakyčiau, kad jaustųsi didelis skirtumas. Aš pildau ir mamai už butą knygutę ir sau, skirtumas gal 40-50 Lt. Už butą išeina apie 600 Lt”, - sakė Klaudija.

„Vilniaus energijos“ duomenimis, 2013 m. gruodį Vilniaus mieste mažiausiai už šildymą mokėjo daugiabutis, esantis Antakalnio gatvėje 82. Jam 1 kv. m šildymas kainavo 4,81 Lt. Taigi 64 kv. m. ploto (standartinio trijų kambarių buto) šildymo sąskaita siekė apie 308 Lt. Didžiausias šildymo sąskaitas gavo daugiabutis, esantis Agrastų g. 8. Šio daugiabučio gyventojams 1 kv. m. buto ploto šildymas kainavo per 11,60 Lt. Taigi už standartinio dydžio trijų kambarių butą gyventojams teko atseikėti 745 Lt.