Saugomos teritorijos užima apie 15,7 proc. Lietuvos teritorijos. Ūkinė veikla jose vienaip ar kitaip ribojama siekiant išsaugoti kraštovaizdžio įvairovę, gyvąją gamtą, gamtos ar kultūros paveldo vertybes. „Ne tik išsaugoti, bet ir pritaikyti lankymui“, - sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. Nors kai kurie lietuviai jau nebemoka atpažinti drebulės, uosio ar net ąžuolo, R. Baškytė teigia, kad gamtinis turizmas Lietuvoje populiarėja. Yra vilties, kad netrukus savo gamtą branginsime taip pat, kaip mūsiškę jau brangina svečiai iš užsienio.
- Saugomų teritorijų tarnyba nėra vien su statybomis ar gamtos, etnografiškumo išsaugojimu susijusi institucija. Turbūt eilinį žmogų labiausiai domina teikiamos pažintinio arba gamtinio turizmo galimybės. 2012-ieji eina į pabaigą, gal jau galime įvertinti šių metų turistų srautus?
- Apsilankymų statistiką veda saugomų teritorijų direkcijos, bet tiksliai apskaičiuoti yra be galo sunku. Galėčiau išskirti tik Kuršių neriją. Ten yra keltas, tad praktiškai kiekvienas persikeliantis yra suskaičiuotas. Likusioje šalies dalyje – gerokai sudėtingiau. Buvo bandymų statyti elektroninius skaitiklius pažintiniuose takuose, bet ... ar stirna prabėga, ar paukštis praskrenda, ar tas pats žmogus grįžta kažko pasiimti – jis jau suskaičiuojamas. Be to, tokiu atveju skaičiuojami tik vieno konkretaus tako lankytojai, o kiek žmonių šiemet aplankė, pavyzdžiui, Aukštaitijos nacionalinį parką tiksliai pasakyti neįmanoma. Yra daug kelių, takų į nacionalinį parką, žmonės mėgsta lankytis įvairiose vietose įvairiais tikslais.
Tiksliausi skaičiai lankytojų centruose. Čia galima suskaičiuoti visus apsilankiusius, bet tai tik nedidelė dalis viso srauto. Tikrai galime teigti, kad įrengus vidaus ekspozicijas lankytojų centruose lankytojų skaičius padidėja dešimtimis kartų. Yra ir nuolat nuo seno lankomų paveldo objektų. Kada benuvyktumėte ant Medvėgalio, Olando kepurės skardžio, prie Velnio duobės, ant Rambyno kalno, kt., visuomet sutiksite lankytojų.
Nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų lankytojų centruose 2012 m. jau apsilankė daugiau nei 100 tūkst. lankytojų.
- Kokios lankytojų srautų tendencijos? Ar jau galime vienareikšmiškai teigti, kad vietinio turizmo daugėja?
- Tikrai galime, kasmet lankytojų daugėja. Žmonės labiau domisi tuo, ką gali pasiūlyti jų šalis, ne užsienio valstybės. Labai suaktyvėjęs vandens, dviračių turizmas. Populiarėja paukščių stebėtojų turizmas.
Keletą metų organizavome konkursus keliautojams po saugomas teritorijas, norėdami supažindinti su vertybėmis. Saugomų teritorijų sistema - labai įvairialypė. Nacionaliniai, regioniniai parkai yra ir turi būti lankomi. Bet tas lankymas turi būti civilizuotas, ne chaotiškas. Yra įkurta daugiau kaip 20 saugomų teritorijų lankytojų centrų, kuriuose teikiama informacija apie toje saugomoje teritorijoje esančias vertybes: kas yra saugoma, dėl ko, ką galima daryti, ko ne.
Džiugu, kad vis daugiau lietuvių stengiasi pažinti, iš naujo atrasti savo kraštą. Užsieniečiai jau seniai žavisi mūsų natūralia ir unikalia gamta.
- Saugomų teritorijų vienas iš tikslų – pritaikyti paveldą lankytojams. Ar tai nesikerta su kitu tikslu – išsaugoti tą paveldą? Juk gamta kai kur labai trapi ir lankymasis ten nepageidautinas.
- Iš tiesų laikomės dviejų pagrindinių linijų: išsaugoti ir pritaikyti. Tai lemia visus sprendimus. Tikrai nesiekiame pritaikyti lankytojams visų teritorijų, objektų. Rezervatus, didžiąją dalį draustinių, Natura 2000 teritorijų aplenkiame – ten viskas paliekama gamtai. Lankymui stengiamės pritaikyti vietas, kurių lankytojai nenuskriaus, kuriose nėra itin retų rūšių. Į saugomas teritorijas patenka piliakalniai, atodangos ar kitos nuo seno žinomos, lankomos vietos – Ladakalnis, Velnio duobė, Puntuko akmuo, Šatrijos kalnas, Medvėgalis, Pūčkorių atodanga ir t.t. Tai mūsų kultūros ir gamtos paveldas, tad nematome priežasties sulaikyti žmones nuo jų lankymo. Priešingai, įrengiami takai, automobilių stovėjimo aikštelės, atokvėpio vietos, tualetai, pasirūpinama šiukšlių surinkimu ir pan. Ir visa tai daroma tam, kad būtų sureguliuoti lankytojų srautai, kad būtų aplenktos jautrios teritorijos, o tos, kurios skirtos lankymui, būtų naudojamos be žalos vertybėms.
Kai įrengiami takai, žmonės jais ir keliauja. Tai reiškia, kad jie neina per žaliąją dangą, juda ten, kur galima, keliauja pažintiniais takais ir nelenda giliau į natūralias teritorijas. Lankytojui gerai, nes taip jam patogiau judėti, nesusitepti, informaciniai stendai supažindina su vertybėmis, o gamtai geriau, nes jai lieka daugiau erdvės.
- Gamtininkas Selemonas Paltanavičius yra išreiškęs mintį, kad vienintelis užtikrintas būdas apsaugoti laukinę gamtą nuo lankytojų – nepadaryti ar atkirsti privažiavimų. Jei nėra būdo kaip privažiuoti su automobiliu, nėra ir žmogaus. Ar taip ir yra? Ar lietuviai jau priklausomi nuo automobilių?
- Galiu patvirtinti, kad gamtininkas visiškai teisus. Taip ir yra. Gyvename Rytų Europoje, kuri sparčiai keičiasi. Anksčiau daugiau fiziškai judėdavome, bet dabar to smarkiai mažėja. Sėdame į automobilius ir pasaulį matome pro jų langus. Lygiai taip pat automobilius pamilo ir pietų europiečiai. Teko lankytis keliuose Italijos parkuose, ten taip ir sako: visur, kur tik gali privažiuoti – bus daugybė žmonių, jei nėra privažiavimo – nė vieno. Italai nuo automobilio pėsčiomis linkę nueiti vos keletą šimtų metrų. Panašiai ir pas mus. Jei atvažiavo draugija į gamtą, tai sėdės prie automobilio išmetamojo vamzdžio... Tačiau įrengtus takus mėgsta. Dar ne visai atpratome vaikščioti.
Yra ir daugėja žmonių, kurie eina, brenda, žygiuoja ir nori pamatyti tą kitokią, tikrąją laukinę gamtą, bet ir jiems reikėtų laikytis tam tikros etikos. Smarkiai padaugėjo gamtos fotografų, kurie turi gerą techniką ir milžinišką entuziazmą fiksuoti laukinę gamtą. Bet dėl fotografijos nereiktų lipti į erelio lizdą, purtyti jį- trikdyti gyvūną tik dėl nuotraukos.
Lankytojai gamtoje dar nepakankamai kultūringi – šiukšlina, triukšmauja, laužo, mindžioja, skina.... Į gamtą reikia ateiti kaip į savo namus.
- Teko girdėti, kad Vakarų Europoje labai populiarėja gamtos stovyklos vaikams. Ar yra tokių jau ir Lietuvoje?
- Tikrai taip. Galėčiau paminėti Vokietijos pavyzdį. Ten tokios stovyklos labai populiarios ir teigiama, kad efektyvios. Pavyzdžiui, kai kurios mokyklos susidaro mokymo planus taip, kad kiekvienas vaikas privalo praleisti vieną savaitę gamtos stovykloje. Ten jie mokosi pažinti gamtą, sukurti laužą ir t.t. Vaikui artimas ryšys labai reikalingas. Viena yra jį mokyti visko klasėje teoriškai, visai kas kita – lauke, gamtoje. Vokiečiai teigia, kad vaikai vėliau daug atsakingiau elgiasi, supranta gamtos trapumą, suvokia jos grožį ir gali patys pasakyti, kodėl ją reikia saugoti. Dar ir tėvus paauklėja. Grynai mieste užaugęs žmogus tokių savybių paprastai neturi.
Gamtos mokyklų turime ir mes. Yra saugomų teritorijų direkcijų, kurios jau po 10 metų išradingai dirba ir su vaikais, ir su suaugusiais. Planuojame šią sritį smarkiai išplėsti. Jau parengti planai įrengti kelias gamtos mokyklas su normaliomis gyvenimo sąlygomis, kad vaikų grupės ten galėtų lankytis ir nakvoti, ruošiamos metodikos mokytojams ir stovyklų darbuotojams. Neužtenka tik paprastų pusdienio ar kelių valandų pamokėlių, į kurias vaikai atvyksta ekskursijų metu, siekiame visai kitos kokybės. Tokios, kokią galime rasti Vakarų Europoje.
- Šiais laikais miestų vaikai jau būna ir nebepažįsta medžių, paprasčiausių paukščių, o paklausus, iš kur atsiranda pienas, sako: iš parduotuvės. Kaip galėtumėte įvertinti statistinio lietuvio žinias apie gamtą. Ar tolstame nuo jos?
- Taip, vaikai kartais tikrai nebežino daug, atrodo, paprastų dalykų. Bet ne vien vaikai. Apskritai vertinant mes, lietuviai, jau nebežinome, kas yra gamta. Ta tikroji laukinė gamta. Man visada šypseną kelia, kai žmonės sako, kad važiuosime į gamtą. Klausiu, o kur tiksliau? Atsako, kad į sodą. Sodas toli gražu nėra gamta. Ir šašlykų kepimas prie ežero dažniausiai nėra buvimas gamtoje (na žinoma, priklauso nuo konkrečios vietovės). Tai greičiau gamtinė aplinka, labai sukultūrinta aplinka.
Laukinė, tikroji, gamta yra tai, kas nepaliesta žmogaus, arba bent jau beveik nepaliesta. Ten, kur nesilanko žmonės ir nėra civilizacijos požymių. Tikroje gamtoje reiškiasi stichija, joje nėra civilizacijos triukšmo. Tik ten dar galima pamatyti laukinius gyvūnus, paukščius. Ten tu esi stebėtojas. Ir labai svarbu netrukdyti.
Iš tiesų liūdna, kad kai kurie ir suaugę žmonės nebegali atpažinti drebulės, alksnio, kartais netgi ąžuolo. Apie paukščius ar jų balsus net nebešneku. Tiesa, nenorėčiau suabsoliutinti, yra daug gerų tendencijų. Gamtinis turizmas po truputį populiarėja, žmonės vis labiau domisi, kas juos supa, stengiasi iš naujo pažinti tai, ką anksčiau žinojo bene kiekvienas.
- Šiemet šalyje buvo pastatytas ne vienas apžvalgos bokštas. Ar pasiteisino jų idėja?
- Labai pasiteisino. Tiesą sakant net nesitikėjome tokio jų populiarumo. Dabar bet kada nuvažiavus praktiškai visada ten sutiksite žmonių. Lietuvoje neturime kalnų. Aukštesnių kalvų irgi nėra daug, be to, jos dažnai apaugusios medžiais ir nuo jų nesimato tiek, kiek galima pamatyti iš bokšto. Kadangi mūsų kraštovaizdis gana lygus, sunku iš tiesų suvokti jo grožį bei unikalumą. Nuo bokšto tai galima pamatyti. Turbūt todėl jie tokie populiarūs.
- Lyginant su užsieniu, ne vienas turbūt pasigenda labiau išvystytos turizmo infrastruktūros. Vakaruose praktiškai prie kiekvienos pilies ar kalno visuomet bus ir kavinukė, viešbutis, suvenyrų parduotuvė, kažkas siūlys paragauti vietinių blynų... Kodėl to nematome Lietuvoje?
- Tokių poreikių iš tiesų yra. Bet tikrai ne prie kiekvieno kalnelio ar atodangos turi būti išvystyta infrastruktūra. Dažnai klausiama, o kur pavalgyti, kur pernakvoti. Labai pasigendama etnokultūrą, kulinarinį paveldą propaguojančių užeigų. Ir tokių objektų daugėja, o galimybių yra dar daugiau. Tik matyt viskam savas laikas. Turi ir tinkamos sąlygos susidaryti. Kol kas turistų srautai sąlyginai nėra dideli. O ir lietuvių įpročiai kiek kitokie. Yra daug žmonių, kurie keliauja su savo sumuštiniais. Tad jei atidarysi kavinukę ir joje apsilankys tik 5- 6 žmonės, tai turbūt po mėnesio užsidarysi. Antra, jeigu pradėsi siūlyti vietinius blynus ir dar norėsi gaminti viską senoviniais metodais – tave iš karto uždarys sanitarinės tarnybos.
Nevienodas ir lietuvių požiūris į verslą. Pavyzdžiui, dzūkai yra labai konservatyvūs. Paprašysite – jie jums tą grikinį blyną iškeps ir už dyką atiduos, bet pardavinėti nenorės. Čia ir kaimo turizmas lėtai skinasi kelią, nors kituose šalies regionuose kaimo turizmo sodybų gerokai daugiau. Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke. Lietuvoje kol kas formavosi kitoks kaimo turizmas, nei turėtų būti. Bet yra teigiamų poslinkių. Ir perspektyvos tikrai didelės. Kaimo turizmo sodybos gali tapti centrais, galinčiais pasiūlyti lankytojams įvairių paslaugų.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie kaimo turizmo sodybų ar infrastruktūros objektų plėtros prisideda tuo, kad sutvarko teritorijas, paruošia objektus lankymui. Tuomet ir kaimo turizmo verslui sudaromos geresnės sąlygos prisišaukti klientą, nes jau galima pasiūlyti daugiau lankomų objektų.
Be to, lankytojams labai reikia suvenyrų, ekologiškų produktų. Tad siekiame sudaryti sąlygas bendruomenėms, vietos gyventojams prekiauti jais lankytojų centruose.
Na ir apskritai turime daug gražių idėjų, bet viskam reikia laiko ir tinkamų aplinkybių.
