Prisiekusi varlių kolekcininkė namie mielai augintų ir gyvą eksponatą

Tik­ra tie­sa, kad dėl sko­nio ne­si­gin­či­ja­ma: vie­ni žmo­nės var­lių bi­jo, ki­ti jų ven­gia, o tre­ti ne­abe­jo­ja, kad tai – tie­siog ne­re­a­lūs gy­vū­nai! Aly­tiš­kė Va­le­ri­ja Ar­dze­vi­čiū­tė-Maksvytienė pri­klau­so pas­ta­rie­siems, o jos sim­pa­ti­jos kvak­sin­tiems pa­da­rams ta­po dar ir uni­ka­lia ko­lek­ci­ja, ku­rio­je yra per pu­sė šim­to eks­po­na­tų – var­lių.

Ko­lek­ci­ją ren­ka jau 15 me­tų

Su­vo­ki­mas, kad pra­dė­jo ko­lek­cio­nuo­ti var­les, Va­le­ri­ją ap­lan­kė be­si­mo­kant 5 kla­sė­je, nors vie­na ki­ta jos ap­lin­ko­je pra­dė­jo ras­tis ir anks­čiau: mie­la var­ly­tė, ka­bo­ju­si ma­mos au­to­mo­bi­ly­je, drož­tu­kas, at­vi­ru­kas su var­le, ku­rį ga­vo do­va­nų, ir pa­na­šiai.

Šian­dien ko­lek­ci­nin­kė ne­abe­jo­ja, kad vai­kys­tė­je, ma­tyt, vis­kas glū­dė­jo jos pa­są­mo­nė­je, – dėl re­to var­do mer­gai­tę bend­ra­klasiai pa­va­din­da­vo Var­le, o jai dėl to bu­vo ne­jau­ku. Už­tat pa­au­gu­si Va­le­ri­ja su­pra­to, koks gra­žus jos var­das, ir da­bar be ga­lo džiau­gia­si jį tu­rė­da­ma.

„Šiaip var­lės, ru­pū­žės man yra be ga­lo gra­žūs gy­vū­nė­liai, nė kiek jų ne­bi­jau. Tu­riu sva­jo­nę ka­da nors įsi­gy­ti ru­pū­žę, ku­rią ga­lė­čiau lai­ky­ti na­mie, vie­na to­kia gra­žuo­lė gy­ve­na pas ma­no tė­vus, prie šil­ta­dar­žio, ne­re­a­lus gy­vū­nas!“ – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

„Aly­taus nau­jie­nų“ pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo „kvak­sin­čią“ ko­lek­ci­ją, Va­le­ri­ja min­ty­se ją, kaip pa­ti sa­ko, in­ven­to­ri­za­vo: pa­si­ro­do, var­les ir vis­ką, kas su jo­mis su­si­ję, ji ren­ka jau 15 me­tų, o pa­čių var­ly­čių (be iš­kar­pų ir at­vi­ru­kų) su­kau­pu­si apie 500 vie­ne­tų. Nors pir­mais ko­lek­cio­na­vi­mo me­tais jo­kių spe­cia­lių ap­ra­šų eks­po­na­tams ne­da­ry­da­vo, šiuo me­tu aly­tiš­kė tvar­ko jų ap­skai­tą: už­si­ra­šo, ka­da ir iš kur var­lę ga­vo, kiek mo­kė­jo (jei pa­ti pir­ko), iš ko­kios me­džia­gos ji pa­ga­min­ta.

Var­lės – pir­mo­ji, vie­nin­te­lė ir ne­pa­kei­čia­ma Va­le­ri­jos ko­lek­ci­ja. Nors ban­dy­da­vo pra­dė­ti dar ką nors rink­ti, ta­čiau jau­tė, kai tai ne iš dū­šios, ne jos, ir baig­da­vo. „Mėgs­tu skai­ty­ti, tu­riu ne­ma­žą bib­lio­te­ką, žiū­rė­da­ma į kny­gas pa­si­krau­nu ge­ro­sios ener­gi­jos, bet ko­lek­ci­ja to ne­va­din­čiau. Taip pat kau­piu kny­gas, žur­na­lus apie rank­dar­bius, ku­li­na­ri­ją, – pa­sa­ko­ja Va­le­ri­ja. Ir pu­siau rim­tai pri­du­ria: – Ti­kiuo­si, kad vy­ras ne­pra­dės ko nors ko­lek­cio­nuo­ti, nes ta­da jau ga­li tek­ti ir lo­vas iš­mes­ti – na­muo­se pa­pras­čiau­siai ne­bū­tų vie­tos.“ To­dėl jos sva­jo­nė – skir­ti var­lėms pa­kan­ka­mai vie­tos, gal­būt net vi­są kam­ba­rį, ta­da ir ko­lek­ci­ja grei­čiau pil­nė­tų.

Var­lė – ge­riau­sia do­va­na

Var­ly­tės pas ko­lek­ci­nin­kę at­ke­liau­ja įvai­riau­siais bū­dais. Šiuo me­tu pa­ti jų per­ka ma­žiau (dėl vie­tos sto­kos), bet ga­na daž­nai gau­na do­va­nų įvai­riau­sio­mis pro­go­mis. Ar­ti­mie­ji ži­no: ge­riau­sia do­va­na Va­le­ri­jai – nau­ja var­lė.

„Var­ly­čių vi­sa­da par­si­ve­žu iš ke­lio­nių, ži­no­da­mi ma­no po­mė­gį, pa­žįs­ta­mi, gi­mi­nės ar ben­dra­dar­biai taip pat vi­sa­da var­liš­kų lauk­tu­vių par­ve­ža. Ko­lek­ci­jos eks­po­na­tai at­ke­lia­vę iš Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Šve­di­jos, Ita­li­jos, Kro­a­ti­jos, Len­ki­jos, Kre­tos, Slo­va­ki­jos, Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos, Tur­ki­jos, An­gli­jos, Vo­kie­ti­jos“, – pa­sa­ko­ja Va­le­ri­ja. Sa­vo ko­lek­ci­ją ji gau­siai pa­pil­do var­li­nin­kų ko­lek­ci­nin­kų su­si­ti­ki­muo­se, ne­pra­lei­džia pro­gos už­suk­ti į „eu­ri­nes“ par­duo­tu­ves, kur ran­da gra­žių ir ne­bran­gių eks­po­na­tų. Ne­ma­žai var­ly­čių ko­lek­ci­nin­kė pa­si­da­rė ir sa­vo­mis ran­ko­mis: nu­si­nė­rė, pa­siu­vo, su­dė­lio­jo iš gi­lių, kiau­ši­nių lukš­tų.

Ko­kia Va­le­ri­jos var­lių ko­lek­ci­jos ver­tė? Fi­nan­si­ne iš­raiš­ka – san­ty­ki­nai ne­bran­gi, nors jei su­dė­tu­me vi­sų eks­po­na­tų kai­nas, su­si­da­ry­tų ne­men­ka su­ma. „Pa­ti dau­giau­sia esu mo­kė­ju­si iki 50 li­tų, o gal ir ma­žiau. Tik­rai ne­ren­ku var­lių dėl gau­sos, nes bū­tų pa­pras­ta per­ei­ti vi­sas par­da­vi­mo vie­tas mies­te, pa­nar­šy­ti in­ter­ne­te ir per vie­ną die­ną ko­lek­ci­ją pa­pil­dy­ti nors ir šim­tu eks­po­na­tų. Sa­vo ko­lek­ci­ją, jos kau­pi­mą ga­liu pa­va­din­ti gy­ve­ni­mo bū­du, be var­ly­čių jau ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs“, – sa­ko ko­lek­ci­nin­kė.

KVA, su­si­kvak­sė­ji­mai ir ki­to­kie var­liš­ki rei­ka­lai

V.Ar­dze­vi­čiū­tės var­lių ko­lek­ci­ja la­bai įvai­ri. Jo­je ir aš­tuo­nių mė­ne­sių sū­ne­lio Kris­ti­jo­no krai­tis: žais­lai, dra­bu­žė­liai, van­dens ter­mo­met­ras, ke­pu­rai­tės, pirš­ti­nės, ba­tu­kai, ko­ji­nai­tės, čiulp­tu­ko lai­kik­lis (ku­rio net ne­pri­rei­kė pa­gal pa­skir­tį). Jos pa­čios pa­lai­di­nės, cha­la­tai, nak­ti­nu­kai, pa­puo­ša­lai, sta­tu­lė­lės, pliu­ši­niai žais­lai, in­dai, ra­šy­mo prie­mo­nės, są­siu­vi­niai, iš­kar­pos, nuo­trau­kos, vy­riš­ki, mo­te­riš­ki apa­ti­niai dra­bu­žiai, – sa­vai­me su­pran­ta­ma, vie­naip ar ki­taip su­si­ję su var­lė­mis. Vir­tu­vė­je – sau­sai­niai, šo­ko­la­di­nės var­ly­tės, vo­nio­je – mui­lai, plau­ši­nės, WC še­pe­tys. „La­bai ver­ti­nu ir my­liu ki­tų do­va­no­tas var­ly­tes, nes tai – da­le­lė tų žmo­nių“, – su di­de­le mei­le apie sa­vo ko­lek­ci­ją ir ją pa­dė­ju­sius su­rink­ti drau­gus, ar­ti­muo­sius pa­sa­ko­ja Va­le­ri­ja.

„Šiuo me­tu esu na­mų šei­mi­nin­kė, ir šis dar­bas man pa­tin­ka“, – at­vi­rai sa­ko pa­šne­ko­vė. Prieš tai ji dir­bo drau­di­mo ben­dro­vė­je „Er­go“, ten ti­ki­si su­grįž­ti ir po mo­ti­nys­tės atos­to­gų. Jų li­ko dar ne­ma­žai, o kol kas ne­už­si­da­ry­ti tarp ke­tu­rių na­mų sie­nų pa­de­da... var­li­nin­kai. Taip Va­le­ri­ja va­di­na ko­le­gas ko­lek­ci­nin­kus, su ku­riais ben­drau­ti se­niai sva­jo­jo, nes jau­tė, kad ne ji vie­na to­kia „var­liš­ka ant svie­to gy­ve­na“.

„Be­nar­šy­da­ma in­ter­ne­te ir be­ieš­ko­da­ma in­for­ma­ci­jos apie var­lių ko­lek­cio­nie­rius, ap­ti­kau Re­dą Pe­čiu­lie­nę iš Luk­šių mies­te­lio, ku­ri yra su­kau­pu­si net 1 tūks­tan­tį 728 var­ly­tes. Kai pa­ma­čiau, kad gru­pe­lė „var­liu­kių“ ir vie­nas „var­li­nas“ iš vi­sos Lie­tu­vos ren­gia su­si­ti­ki­mus, pa­si­ma­ty­mus – „su­si­kvak­sė­ji­mus“, bu­vau ap­sa­lu­si ge­rą­ja šio žo­džio pras­me. Nie­ko ne­lauk­da­ma tą pa­tį va­ka­rą (tiks­liau, nak­tį) pa­ra­šiau laiš­ką Re­dai ir taip įsi­ra­šiau į KVA gre­tas“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė.

Pa­si­ro­do, KVA – tai per­nai įkur­ta ko­lek­cio­nuo­jan­čių­jų var­les aso­cia­ci­ja, šiuo me­tu ji vie­ni­ja 18 na­rių. KVA na­mai įsi­kū­rę Luk­šiuo­se, ten ir vyks­ta ko­lek­ci­nin­kų su­si­ti­ki­mai. Lai­ką ben­dra­min­čiai lei­džia la­bai sma­giai: kal­ba­si, da­li­ja­si var­liš­kais įspū­džiais, mai­no­si var­lė­mis.

„Pa­pras­čiau ta­riant, KVA veik­la yra tai, apie ką aš nuo ma­žens sva­jo­jau“, – api­ben­dri­na Va­le­ri­ja.