Nors įdegis – normalus reiškinys žmogaus organizmui, turime nepaprastai mažai informacijos, kaip mūsų kūnas atpažįsta saulės energiją ir kodėl ląstelės ją traktuoja kaip pavojaus šaltinį. Mokslininkai galiausiai išaiškino, kodėl mūsų oda, gavusi per daug saulės, raudonuoja ir peršti. Apie tai rašo tinklalapis nationalgeographic.com.
San Diego Kalifornijos universiteto medicinos mokyklos profesorius ir dermatologas Ričardas Galas su komanda nustatė chemines priežastis, kurios įjungia odos pavojaus signalus. Tam tikras RNR (ribonukleino rūgštis - biopolimeras, svarbus baltymų sintezės procesams red. past.) skyla nuo ultravioletinės saulės šviesos mirusioje ląstelėje. Tada, vadinamosios receptorinės kaimyninių ląstelių molekulės atpažįsta pažeistą RNR ir „įsako“ kūnui paraudoninti sveiką odą aplink mirusią ląstelę – tokiu būdu žmogus įdega.
Paprastai RNR veikia kaip mūsų kūnų informacijos pernešimo priemonė, „koduojanti“ DNR, su kuriuo RNR dalinasi bendra dviguba-spiraline struktūra. Tačiau RNR, sukelianti saulės įdegį, neperneša genetinės informacijos, o tik kontroliuoja mūsų genų veiklą.
Saulės įdegį sukelianti molekulė dirba dvigubai
Kad nustatytų, kas sukelia saulės įdegį, R. Galas ir jo kolegos laboratorijoje apšvietė žmogaus odos ląsteles ultravioletine šviesa, prilygstančia 15-30 min. deginimosi saulėje – tiek, kiek reikia, kad žmogus įdegtų. Tada tyrėjai pridėjo mirusias ląsteles prie normalių ląstelių. Komandos nuostabai paaiškėjo, kad receptorius, kuris paprastai atpažįsta svetimas ribonukleino rūgštis virusuose, taip pat atpažįsta atskilusias mirusių ląstelių RNR ir sukelia įdegimą. Pasirodo, šis receptorius dirba dvigubai.
Toliau tikrindami šią hipotezę, mokslininkai panaudojo genetiškai modifikuotas peles, kurioms trūko RNR atpažįstančiojo receptoriaus. Tada mokslininkų komanda apšvietė graužikus ultravioletiniais spinduliais. Pelės gavo mažiau įdegio – vadinasi, receptorius yra atsakingas už įdegio aktyvavimą kūne.
Kuo naudingas įdegis?
Įdegis gali būti naudingas dėl kelių priežasčių: pirmiausia, pašalinamos saulės nudegintos ląstelės ir oda gali gyti, antra, deginimosi metu gali būti pašalintos genetiškai pažeistos ląstelės prieš joms tampant vėžinėmis.
Žinoma, persideginti saulėje nėra gerai, bet R. Galas mano, kad išsiaiškinus, kaip vyksta įdegimas, gali būti įmanoma sukurti savotiškus įdegio blokus. Žmonėms sergantiems autoimuniteto ligomis, tokiomis kaip odos tuberkuliozė, įdegio sustabdymas gali būti labai naudingas.
