„Vėlai vakare, kai jau buvo sutemę ir visiems pauksčiams buvo laikas miegoti, važiuodami namo pamatėme paukštį, kuris tempia nukarusi sparną. Stabtelėjome pažiūrėti iš arčiau – paukštis, o tiksliau gražuolė varna, kuri, deja, negalėjo skristi, bejegiškai šokinėjo negalėdama pakelti sparno.
Kaip jus manote ar kam nors Lietuvoj, sekmadienio vakarą, yra reikalingas sužalotas paukštis? Ar kam nors yra įdomu, ar liko vietos kitoms rūšims negu žmonės mūsų dangoraižių ir technologijų pasaulyje?
Paaiškėjo, kad varna pašauta
Atėjo pirmadienis. Varna nakvojo vonioje. Skambinome Gyvūnų globėjų asociacijai. Aš neprašiau perimti paukštį iš mano vonios, prašiau patario, informacijos skaidos, veiksmų plano. Galiausiai , gal yra kokia ornitologų bendruomenė, kuri augina pauksčius. Žinot, ką man pasakė?
Nuvežėm varną pas veterinarą į „Toto“ kliniką. Padarėme rentgeno nuotrauką. Mano rastas paukštis yra pašautas iš orinio šautuvo, kaip ir daugybė kitų pauksčių, kačių, šunų.
Kas negerai su mūsų visuomene? Bausmės nebuvimas ir jo nebijojimas yra baisiausia. Kur dingo atjauta? Noras padėti? Noras sukurti geresnį pasaulį? Kokio intelekto žmonės supa mus? Tie, kurie pašovė mano rastą paukštį liko nenubausti, jiems tai nieko nereiškia, tik smagų vakarą ir taiklumą, o kažkam tai – gyvenimo pabaiga. Kodėl kitų skausmas, yra kažkieno pramoga? Kas jiems suteikė teisę spręsti kas gyvens, o kas ne?
Praėjo savaitė su antibiotikais ir nuskausminamaisiais. Varnos gydymas finansuotas iš asmeninių lėšų. Rezultato – jokio. Paukštis niekada neskaidys,niekada negyvens savo bendruomeneje (varnos yra bendruomeniniai pauksčiai), bet gyvens, jeigu surasime jam namus – voljerą, ar balandyną, vištidę ar ornitologus, kurie galėtų priimti mūsų rastą varną.
Šiuo metu paukštis gyvena pas mane vonioje ir noriai valgo kačių maistą
Manęs draugai ir kolegos ne kartą klausė, kodėl taip rūpinuosi šia varna ir žinote, koks atsakymas? Nejaugi kažkas turi mirti dėlto, kad kažkas smaginasi šaudydamas į gyvūs padarus.“
J. Gustaitienė: Europoje dar neegzistuoja technologija sutvarkyti sparną
Gyvūnų globėjų asociacijos, į kurią teigė skambinusi skaitytoja, atstovė Jurgita Gustaitienė teigė, jog kartais su skambinančiais žmonėmis sudėtinga susikalbėti, nes jie būna susijaudinę ir tiesiog neklauso organizacijos savanorių.
„Visiems paaiškiname standartinį „veiksmų planą“ – atvežkite paukštį ar gyvūną mums arba vežkite į artimiausią veterinarijos kliniką. Moteris tikina, sulaukusi atsakymo, kad organizacijos atstovui nepatinka varnos. Manau, ji ne taip suprato. Savanoris galbūt norėjjo pasakyti, kad varnos yra naikintini paukščiai, Šiaulių miesto savivaldybė netgi yra priėmusi sprendimą ardyti varnų lizdus. Kad ir kaip gaila, bet pirmenybę skiriame saugotiniems, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktiems paukščiams, tokiems, kaip pavyzdžiui, jūrinis erelis.“
Pašnekovė taip pat priminė, kad varna – ne naminis gyvūnėlis. Iš pašautų paukščių veterinarai gali ištraukti kulkas ir, jei kulka buvo įstrigusi minkštuosiuose audiniuose, paukštis netrukus gali paskristi.
„Sprendimą visuomet priima veterinarijos gydytojas. Tačiau technologija, kuri leistų sutvarkyti sparną, neegzistuoja nei Europoje, nei kur kitur. Varną moteris gali bet kada mums pristatyti, Alytuje, Klaipėdoje ir Kaune veikia mūsų punktai, kur nuolat kas nors budi. Į Vilnių mes važiuojame, bet tuomet jau reikia užsirašyti į sąrašą. Įsivaizduokite, jei dėl vieno paukščio eikvotume tiek lėšų, tai būtų tikra prabanga, neracionalu. Kuras, darbuotojo atlyginimas, mokesčiai - kokia išeina tokios kelionės savikaina? O jei varna šiuo metu gyvena pas moterį, jai niekas negresia, galbūt tuomet pirmiau reikėtų skubėti gelbėti tų, kuriems skauda, kurių gyvybei iškilęs pavojus, kurie yra kažkur įsipainioję?“, - kalbėjo J. Gustaitienė.
Ji pridūrė, jog organizacija yra perdavusi globoti kelias nepaskrendančias varnas, tačiau paukščio laikyti namuose ji nerekomenduoja niekam. Varnos - labai šiukšlinti mėgstantys paukščiai.
„Žmonės laiko, bet sako: „Daugiau - jokių varnų, niekada“, - apie varnų globėjų patirtį kalbėjo J. Gustaitienė.
Ornitologas: negalima „natūralia atranka“ vadinti žmogiškojo faktoriaus
GRYNAS.lt susisiekė su ornitologu Juliumi Morkūnu ir pasiteiravo jo nuomonės - ar šį paukštį apskritai įmanoma išgelbėti ir jei taip - kaip juo turėtų rūpintis būsimas šeimininkas.
„Tai vis dėlto yra laukinis padaras. Jei kas nors ketina varną laikyti papūgos narvelyje - tikrai nepritarčiau. Tam paukščiui apsitrina plunksnos jis iš tokios, galima sakyti, begalinės erdvės įspaudžiamas į ankštą erdvę. Kiek esu matęs taip laikomus paukščius, jie net paukščių neprimena. Jie pradeda kitaip elgtis ir jų išvaizda pasikeičia,“ - kalbėjo ornitologas.
Ornitologas pripažino, kad varną lesinti nesudėtinga: jai tinka įvairūs maisto likučiai nuo žmonių stalo, kačių bei šunų ėdalas, mėsos produktas.
„Daugiausia tai būtų gyvulinės kilmės pašarai ar maisto produktai“, - dėstė pašnekovas.
Jis akcentavo, jog paukštis turi turėti galimybę prieiti prie kokio nors vandens telkinio, ar tiesiog didesnio dubens su vandeniu.
Paklaustas, ar, jo požiūriu, taip sužalotą paukštį apskritai dar reikėtų gelbėti, J. Morkūnas išdėstė taisyklę, kuria visuomet vadovaujasi priimdamas tokį sprendimą.
„Mūsų nuostata visada būdavo tokia: jei padaras, paukštis nukentėjo dėl žmogaus veiklos, mes turime priimti atsakomybę ir suteikti jam pagalbą, kai kuriais atvejais - nutraukti jo kančias. Jei gyvūnas susiduria su automobiliu, stiklu, elektros laidais - tai jokia „natūralia atranka“. Jei įvykis įvyko dėl žmogaus kaltės, mes turėtume rasti būdą to įvykio padarinius sumažinti“, -kalbėjo ornitologas.
Neskraidantys dažniausiai užmigdomi
Vis tik J. Morkūnas pripažino, kad po ilgametės praktikos neskraidančius paukščius dažniau nusprendžiama užmigdyti, nei kur nors auginti.
„Jis gali lesti, gali gyventi. Tačiau iškilus kažkokiam pavojui jis bando šokti ir skristi. Paukštis tiesiog nesuvokia, kad turi vieną sparną ar kad negali skraidyti. Tuomet jis šoka, apsiverčia, krenta ant galvos ir panašiai... Tokia buvo mūsų gandrų laikymo patirtis. Todėl vėliau rimtą traumą turinčius paukščius verčiau eutanazuodavom, nei pasmerkdavom visą likusį gyvenimą praleisti narve ar kitoje ankštoje erdvėje. Paukščiui nepasakysi: „žinai, tu negali skraidyti“. Tiesa, reikia pastebėti, kad varnos ir visi žvirbliniai paukščiai gali išgyventi ir striksėdami. Jos gana greitai pripranta prie gyvenimo nelaisvėje“, - dėstė J. Morkūnas.
Jis svarstė, jog varnai tiktų kaimuose įrengtos vištidės, yra pasitaikę atvejų, kai su vištomis būdavo laikomi netgi gandrai.
„Tik žinoma, jei atsivesdavo vištos viščiukų, tai jų nelikdavo. Tačiau tos paukščių rūšys, kurios nėra plėšrūnai, tikrai vienos su kitais kartu gali gyventi“, - teigė ornitologas.
Jis taip pat svarstė, kad varną galėtų priglobti gamtininkų centrai, ar tokie gyvūnų ūkiai, kaip verslininko Antano Boso žvėrynas, Viliumo Malinausko „Grūto parkas“ ar panašūs.
