Ramybę mėgstančių ir gamtos išsiilgusių sostinės gyventojų laukia Pučkorių pažintinis takas. Vaizdingose Pūčkorių apylinkėse, esančiose Pavilnių regioninio parko centre žygiuojant įrengtu pėsčiųjų taku galima susipažinti ne tik su Vilnių supančia gamta, bet ir jo istorija.
Dažnas vilnietis žino apie regioniniame parke esantį Belmonto malūno kompleksą, tačiau mažiau yra žinomas pro jį vingiuojantis pažintinis takas. Mintis pasivaikščioti tomis apylinkėmis kirbėjo jau seniai, bet kaip visada, sunkiau aplankyti čia pat esančias vietas, nei kitus Lietuvos regionus.
Nuotraukose teko matyti tik vasarišką Pučkorių tako „veidą“. Gruodžio pradžia gal ir nėra pats geriausias laikas grožėtis lietuvišku kraštovaizdžiu, nes visada žalia viliojo labiau nei ruda, bet pasitaikius progai neatsisakiau.
Kelionę pradėjome nuo garsiosios Pučkorių atodangos, kurios (gėda) nebuvau matęs. Niekada nebuvau didelis geologinių objektų lankymo entuziastas. Aukšti skardžiai domino tik tiek, kiek buvo galima nuo jų matyti gamtos tolius. Žvelgiant nuo Pučkorių atodangos vaizdas nenuvilia, bet, pasidairius aplinkui, kiek liūdniau. Apsauginių tvorelių beveik nelikę – visos išlaužytos. Nuo viršaus atodanga užversta šiukšlėmis, medžiai apraizgyti plastiko maišeliais, kurie, turbūt, kadaise buvo kokia nors meninė instaliacija, bet rudeniško oro fone atrodė kaip paprasčiausios šiukšlės.
Keliaujant toliau įspūdžiai taip pat dviprasmiški: kai kurie informaciniai stendai smarkiai apipaišyti graffiti – juose nieko neįskaitysi, įlūžę pastatų stogai, buvę lenkų įtvirtinimai privirtę lapų, pilki, neaptverti atrodo kaip tikri vaiduokliai. O kai gerai pagalvoji, tai galėtų būti puiki „medžiaga“ turistams: aprašai, sutvarkai, leidi saugiai prieblandoje pasivaikščioti požemiais ir geri įspūdžiai garantuoti.
Tokį patį pasiūlymą norėtųsi pateikti ir dėl buvusios patrankų liejyklos – tai būtų puiki vieta interaktyviam muziejui. Kelis kartus apsilankius užsienyje panašiuose objektuose jau nebesinori lankytis atitinkamuose Lietuvoje – tiesiog nėra į ką žiūrėti. Apgriuvusių pastatų, kiaurų stogų ir šiukšlių krūvų aš galiu prisižiūrėti ir miegamuosiuose rajonuose.
Neskaitant to, parko direkciją norėtųsi pagirti už pėsčiųjų tako žymėjimą. Keliauti lengva, nuorodos ryškios ir aiškios, o tai nėra itin dažnas dalykas Lietuvos regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose.
Pėščiųjų tako pažiba galėtume laikyti Belmonto malūno kompleksą. Vietovė gerai sutvarkyta ir įrengta. Belmonto pramogų ir poilsio centro internetiniame puslapyje skelbiama, kad rekonstruojant didžiausias dėmesys buvo skirtas hidrotechninės sistemos atkūrimui ir autentiškai pastatų rekonstrukcijai, bei išplanavimui. Apsilankius tuo patikėti nesunku. Tačiau savininkus norėtųsi ir supeikti, dėl šiukšlių krūvos vos už komplekso teritorijos, kuri kuo puikiausiai matosi nuo pėsčiųjų tako. Vasarą niekam nebereikalingų šaldytuvų nepamatysite – paslėps lapija – bet tokiu metų laiku nuotaikos nepakelia.
Nesinorėtų kelių valandų pasivaikščiojimo suvesti į didžiulius apibendrinimus. Tikiu, kad parko direkcija stengiasi dėl savo teritorijų kaip tik gali, o gamtos grožis daugeliu atveju paslepia žmogaus ydų padarinius. Vilties suteikia ir tai, kad sutikti take žmonės buvo labai mandagūs. Visi linkteldavo, nusišypsodavo – kur jei ne gamtoje galėtume išvysti tokį tautiečių elgesį?
