Trečiadienį Seimas, priėmęs naujos redakcijos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, užsitraukė dvikojų keturkojų šeimininkų rustybę. Tačiau ar dvikojai pasiskaitė, kas tame įstatyme rašoma? Ir galbūt jau atėjo laikas paklausti, ar apskirtai humaniška ir sąžininga laikyti keturkojį vidutiniame 57 kvadratinių metrų bute?
Besistengdami rodyti (o gal tiksliau imituoti) begalinį rūpestį gyvūnais, dvikojai išsyk pradėjo skalyti, kad, pirmiausia, negalime skirstyti keturkojų į piktus ir pavojingus, švelnius ir gerus. Tačiau nereikia pamiršti, kad visuomet šalia balto egzisuotja juoda, o šalia gėrio – blogis.
Prieš tūkstantmečius, prisijaukinęs keturkojį, dvikojis, kuris tuomet dar rankomis dažnai siekdavo žemę, gyveno natūralioje aplinkoje, kur, vienos a.a. Vytauto Kernagio dainos žodžiais tariant, ant akmens dėdavo galvas ir po žvaigždėmis naktį guldavosi. Tuomet ir šalia jo esančiam keturkojui aplinka nebuvo tokia svetima, kaip yra dabar.
Pagalvokime, ką šiandien mes siūlome savo keturkojams draugams, kažkada nevaržomai lakiojusiems pievomis ir miškais, vandenį lakusiems iš upokšnių ar kitų vandens telkinių. Asfalto džiungles, geležinius gatvių apšvietimo stulpų kamienus, prie kurių gali pakelti koją, bei aliumininį ar plastikinį puodelį, iš kurio keturkojui tenka atsigaivinti tik dvikojui jį pripildžius. Ir pasaitėlį – virkštelę, kuri simbolizuoja vieną – šia bambagysle Tu pririštas prie manęs visam laikui ir be jos Tu neišgyvensi.
Tais, galime sakyti, gūdžiais civilizacijos požiūriu, tačiau šviesiais ryšio su gamta požiūriu laikais, keturkojis nebuvo tas, kurio laisvę varžė šeimininkas, ryte užtrenkdamas duris prieš nosį.
Ne sykį teko matyti lange paveikslą – ilgesingu žvilgsniu šeimininką palydintį keturkojį. Neretas dvikojis tuomet pagalvoja – kokia ištikimybė, koks prisirišimas! Tačiau ar keturkojis tą patį galvoja?
Gal jis tiesiog ilgesingomis ir pavydo pilnomis akimis žvelgia į jį paliekantį dvikojį ir supranta, kad tokio prieraišumo, kaip anksčiau, jau nebėra. Prieraišumo, kai keturkojis ir dvikojis nebuvo šeimininkas ir jo tarnas. Anksčiau jie buvo lygūs. Išeinant vienam, išeidavo ir kitas. Dabar tas santykis pasikeitė. Kadaise buvę bendražygiai, tapo atskiri.
Neveltui dabartinį keturkojo ir dvikojo santykį palyginau su šeimininku ir tarnu, o gal reikėtų sakyti - vergu? Nes tik vergui anksčiau nurodinėdavo, kaip, kada ir ką daryti. Kada maitintis, kada gerti, kada atlikti gamtinius reikalus. Ar savo mylimų keturkojų mes nepaverčiame vergaujančiais tarnais, pildančiais mūsų užgaidas ar gyvenančiais mūsų gyvenimą?
Įsivaizduokite, kad kažkas jus į tualetą leistų pagal griežtai kažkieno sudarytą grafiką – pavyzdžiui, septintą ryte, penktą popiet ir pusę vienuolikos vakare, o maitinimą gautumėte pusę septynių ir apie aštuntą vakaro. Kaip skamba?
Manau gana puikiai dvikojų požiūrį į keturkojus iliustravo šią savaitę transliuota televizijos laida „Žvėriški talentai 2012“. Tokią laidą būtų galima apibūdinti vieno iš jos vedėjų pasakytais žodžiais – „būtų labai linksma, jei nebūtų liūdna“. Kiek ironiška, kad šou su gyvūnais buvo pradėtas rodyti būtent Pasaulinės gyvūnijos dienos proga, kai turėtume visą dėmesį skirti gyvūnams ir jų gerovės didinimui. Tačiau, vietoje to buvo pademonstruota, kaip gyvūną priverčiame tarnauti dvikojui, jo pramogai.
Čia vėl reikėtų prisiminti tą išpeiktąjį Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, kurio 4 straipsnio 21 punkte rašoma, kad „gyvūnų naudojimas reklamai, filmavimui, fotografavimui, parodose ir kituose renginiuose, jeigu dėl to gyvūnams sukeliamas skausmas, baimė, kančia, gyvūnai verčiami pranokti jų įgimtus gebėjimus ar luošinami“ yra draudžiamas.
O bent keletą neleistinų veikų įžvelgti galima: gaidys, kurį savininkas atsinešė įsispraudęs į narvą, verčiamas giedoti pramogų ištroškusios salės akivaizdoje, šuo verčiamas dantimis sprogdinti balionus ar grupelė pudelių su pasaitėliais priverstų klausytis keturių merginų dainų, kurias su gamta sieja tik atsitiktinai pasirinktas paukščio pavadinimas. O visa tai stebi ir vertina dvikojė komisija.
„Duonos ir pramogų“, mielieji, mums tereikia.
Parašykime sau minus du, nes net tuomet, kai mūsų elgesį turėtų vertinti gyvūnai, mes vėl jiems primetam savo valią ir, įsakmiu tonu duodami komandą, primename tą bambagyslę, kuria nuplėšę tikriausiai prarastume paskutinį saitą su gamta.
