Traukė durpynas ir cukraus fabrikas
Tuo metu (1961–1963 m.) Vilkaviškio rajono laukuose jau ganėsi gausios stirnų kaimenės.
Ypač daug laibakojų susirinkdavo prie maždaug 100 ha ploto durpyno, nes apylinkėje kitų miškelių arti nebuvo. Vėlai rudenį ar žiemos pradžioje laukuose galėjai pamatyti netgi iki 100 galvų stirnų kaimenes. Žiemą stirnos daugiausia maitindavosi rugių pasėliuose, kramsnodamos kojomis iš po sniego atkapstytus želmenis.
Tačiau kai laukus užklodavo stori sniego patalai, o sniego dangos paviršius pasidengdavo ledo pluta, maisto stirnoms susirasti tapdavo itin sunku. Tada jos intensyviai karpydavo karklų, drebulių ūglius, naktimis apsilankydavo sodybose ir apgenėdavo obelis, kriaušes bei kitus vaismedžius. Kai visiškai prispausdavo badas, gausios stirnų bandos susirinkdavo geležinkelio stotyje prie didžiuliais kaupais supiltų cukrinių runkelių. Iš aplinkinių kolūkių cukrinius runkelius traktoriais bei sunkvežimiais suveždavo į geležinkelio stotį, iš kur beveik visą žiemą traukiniais gabendavo į Marijampolės cukraus fabriką.
Naktimis stirnos sulipdavo ant runkelių krūvų ir, atsikapsčiusios kaupus dengiančius šiaudų demblius, grauždavo sultingus šakniagumbius, o dieną suguldavo atvirame lauke netoliese. Vienu metu taip besimaitinančių stirnų galėjai suskaičiuoti 150 ir daugiau.
Mito ir putino uogomis
Arčiausiai sodybos esančiame durpyno gale buvau sukalęs ėdžias ir, kai stirnoms stodavo sunkus metas, nunešdavau maišą kitą šieno. Tačiau gausios stirnų bandos neprišersi, kai sunkiai su tėvu dalgiais grioviuose prišienauto šieno ir karvei vos užtekdavo.
Pastebėjau, kad stirnos ėda ir putino uogas. Putinai durpyne augo gausiai ir kiekvieną rudenį jų krūmai raudonavo nuo prisirpusių kekių. Dažnai matydavau apie putinų krūmus stirnų ištryptą sniegą, paraudusį nuo nubirusių sutraiškytų uogų, o kekės nuo krūmų būdavo nuskintos tokiame aukštyje, kiek žvėrys gali pasiekti. Tačiau kartą įsitikinau, kad laibakojės uogas nuskinti pasiekia gana aukštai.
Gamtoje geriau netriukšmauti
Pavakarį vasario sniegynais, iškratęs maišą šieno į ėdžias, bridau namų link, kai išgirdau krūmuose šnaresį, sniego čežėjimą. Gamtos prieglobstyje, nesvarbu, ar laukuose, krūmynuose, ar miške, visada laikausi tyliai, kad nepabaidyčiau gyvūnų, kad geriau galėčiau girdėti žvėrių ar paukščių skleidžiamus garsus. Kai gyvūną išgirsti pirmiau nei jis tave, visada lengviau prie jo prisėlinti, nesvarbu, ar norėtum jį sumedžioti, nufotografuoti, ar tik stebėti. Tad ir šį kartą tyliai nuslinkau skleidžiamų garsų link ir prieš akis atsivėrė neįprastas vaizdas.
Aikštelėje tarp karklų krūmų aplink raudonomis uogomis apsipylusį putiną ant užpakalinių kojų atsistojusios trypčiojo trys stirnos. Žvėreliai buvo taip įnikę į savo darbą, kad manęs visai nepastebėjo, nors prie jų buvau prisėlinęs gal per kokius 20 žingsnių. Laibakojės, išsitiesusios visu ūgiu ir ištempusios kaklus, skabė putino uogų kekes ir kramsnojo jas. Matyt, tikėdamosi, kad kitoje krūmo pusėje uogų yra žemiau, stirnos visą laiką staipydamosi ant dviejų kojų tipeno aplink krūmą ratuku. Dalis uogų iš nuskintų kekių byrėjo į sniegą, bet per visą laiką, kiek man užteko kantrybės stebėti šį cirką, nė viena stirna neatsistojo ant keturių pailsėti nuo neįprasto tipenimo dviem kojomis ar susirinkti sniegan nubirusių uogų. Atrodė, kad toks striksėjimas ant dviejų kojų jų visai nevargino.
Stirnos irgi geros akrobatės
Jas stebėjau gal 10 minučių, o kai sušalęs susiruošiau eiti ir neatsargiai žengiau sugirgždindamas sniegą, jos mane išgirdo ir atsistojusios ant keturių nuliuoksėjo į karklynų tankmę. Aplink putino krūmą liko tik sniege ištrypta aikštelė, nubarstyta raudonų putino uogų karoliukais.
Gerokai vėliau, kai Lietuvoje jau atsirado daugiau televizorių, laidose apie gamtą teko matyti, kaip panašiai lapus nuo medžių skabo antilopės Afrikoje. Pasirodo, ne menkesnės akrobatės yra ir mūsų stirnos. Taip tipinėjančias ant užpakalinių kojų stirnas mačiau tik tą vienintelį kartą, nors per daugelį medžioklės ir miškininko darbo metų daug laiko praleidau besibastydamas po miškus ir pelkes.
