Netekę savo mylimo gyvūno paprastai jį palaidojame gyvūnų kapinėse arba savo privačiose valdose. Tačiau ką daryti, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra nei legalių kapinių, nei privačios valdos? Interneto technologijoms tobulėjant, buvo pasiūlytas kitoks laidojimo būdas – virtualus.
Nugaišus gyvūnui, jo šeimininkas specialiai tam sukurtoje svetainėje gali užsisakyti antkapį su savo augintinio nuotrauka, bei parašyti ant jo atsisveikinimo žodžius. Tokia paslauga itin linkę pasinaudoti amerikiečiai, nors į technologijų sūkurį įsitraukia ir europiečiai. Lietuviai irgi pamėgo virtualias augintinių kapines. Jose jau „ilsisi“ apie 100 gyvūnų.
Jaučiamas virtualių kapinių poreikis
Atsidarius internetinį puslapį gyvunukapines.net lankytojus pasitinka gyvūnų nuotraukos, kapinių vaizdas ir prisistatymas:
„Virtualios gyvūnų kapinės - tai pirmas ir vienintelis projektas Lietuvoje! Šiuo projektu siekiame, kad žmonės kurie prarado savo šeimos augintinį galėtų aplankyti, prisiminti savo draugą, šeimos narį iš bet kurio pasaulio krašto. Mes visuomet prisimename, kas buvo geriausia ir šilčiausia mūsų širdyse, nes augintinis, kurį priėmėme į savo namus, tapo šeimos nariu ir ištikimu draugu!“
Virtualių gyvūnų kapinių sumanytojas - Emilis Slavinskas. Vyras pasakoja, kad projektą nusprendė įkurti todėl, kad Lietuvoje toks dalykas vangiai vystosi, nors užsienyje virtualios gyvūnų kapinės nieko nebestebina.
„Mintis užsiimti tokiu projektu, gimė prieš kiek daugiau nei metus. Lietuvos žmonės konservatyvūs. Buvome nusprendę pasidaryti puslapį, pažiūrėti, kaip į jį reaguos žmonės. Sulaukėme įvairių nuomonių. Vieniems patiko, o kitiems netiko dizainas, muzika, dar kitiems apskritai, pati gyvūnų laidojimo idėja. Bet apie 80 proc. žmonių yra patenkinti mūsų paslaugomis. Jaučiame, kad yra toks poreikis“, – apie projektą pasakojo E. Slavinskas.
Pasak jo, iš pradžių interneto svetainėje buvo labai mažai antkapių, ant jų nebuvo teksto, gėlyčių ir panašiai. Tokius pagražinimus jis padarė visai neseniai, atsižvelgęs į klientų poreikius. Paskui įdiegta ir komentarų galimybė, tačiau žmonės jais nesinaudojo, todėl ši funkcija buvo panaikinta.
Virtualiomis kapinėmis naudojasi emigrantai
E. Slavinskas pasakojo, kad dažniausiai tokia paslauga naudojasi lietuviai gyvenantys užsienyje. Jie atsiunčia į elektroninį paštą savo augintinio nuotrauką ir laiške išdėsto savo pageidavimus, pavyzdžiui, kokį antkapį parinkti, kokį foną, žodžius ir panašiai.
Antkapių dizainus projekto sumanytojas paėmė iš užsienio puslapių, derindamas autorinių teisių leidimus su antkapių dizaineriais.
Įvardinti, ar tokia paslauga dažniau naudojasi vyrai ar moterys, pasak pašnekovo, sudėtinga.
„Galbūt moterys kiek aktyvesnės, - kiek pagalvojęs priduria. - Tačiau lyčių dominavimo, renkantis laidoti savo augintinį virtualiai, nepastebėjau.“
Dominuoja šunys ir katės
Nors šunų ir kačių antkapių daugiausia, tačiau galima rasti ir žiurkėnų, degu, kanarėlių, vėžlių, jūrų kiaulyčių...
Iš pradžių tokia paslauga buvo nemokama, tačiau visai neseniai - prieš mėnesį - už augintinio atvaizdo patalpinimą įvestas 10 litų mokestis. Šiuo metu „kapinėse“ jau yra apie 100 gyvūnų antkapių.
Tačiau sudėtinga spręsti, ar toks projektas galėtų būti savita verslo forma. Pasak E. Slavinsko, simbolinis mokestis įvestas tik siekiant išlaikyti puslapį bei susimokėti mokesčius. Investuoti didesnę sumą į šį projektą vyras nesiryžta, mat nėra įsitikinęs, ar tai atsipirktų.
Virtualių kapinių santykis toks pat kaip įprastų – atvaizdavimas
Žinomas psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad santykis su gyvūnais ir su žmonėmis nepriklauso nuo to, ar žmogus bei gyvūnas gyvas, ar miręs, ar virtualus, ar esantis kapinėse. Tai vis tiek ryšys tik su vaizdu.
„Jeigu tas vaizdas - mūrinis (antkapis), tai ypatingo skirtumo su virtualiu vaizdu nėra. Juk ir kapinėse tai irgi toks pat virtualus ryšys. Ten mes irgi nebendraujame su gyvais žmonėmis. Tai tik atvaizdai, vardai. Manau, kad virtualus pasaulis jau ir anksčiau egzistavo, tik gal jis egzistavo ir buvo išreiškiamas popieriuje, nuotraukose, antkapiuose. Internetas tik sukūrė visuotinę prieigą prie virtualių ženklų. Be to, ne tik virtualūs ženklai, bet ir „Facebook“ ar virtualūs žaidimai – tai yra lygiai toks pats reiškinys, kuriame palaikome ryšį su tikrove naudodami vaizdą (atvaizdą), o ne tikrą objektą. Todėl aš kažkokio principinio atradimo tarp virtualių ir nevirtualių kapinių nematau. Tai tas pats santykis“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Riba tarp moralumo ir amoralumo?
Nors virtualios gyvūnų kapinės populiarios visame pasaulyje, netyla žmonių prieštaravimai, kad yra amoralu, kai antkapius puošia ne žmonių, o gyvūnų atvaizdai. Tačiau O. Lapinas neįžvelgia nieko amoralaus ir mano, kad viskas, kas yra nauja, yra laikoma amoraliu dalyku. Tą liudija ir istorija.
„Manau, kad tai daugiau susiję su padidėjusiu ryšio poreikiu, kai šeimos mažėja, o santykis, dėmesys gyvūnams didėja. Anksčiau gyvūnas tikrai nebūtų laidojamas atskirai, jam pastatant antkapį. Tą darydavo tik turtingos, aristokratų šeimos.
Žmonės neseniai pradėjo išskirti gyvūnus kaip atskirus asmenis. Tai turbūt susiję augančia izoliacija tarp žmonių – kai žmogui reikia kažko artimo, o gyvūnas tampa savotišku šeimos nariu. Nemanau, kad gyvūnų laidojimas, jų antkapiai yra amoralus dalykas. Tradicijų šalininkai apie visas naujoves sakė, kad tai amoralu. Istorija mena, kad viskas, ko nebuvo, kas buvo nauja, kitaip, buvo laikoma amoraliu dalyku“, – konstatavo O. Lapinas.
Gal norite virtualaus sutuoktinio ar žirafos?
Pasak pašnekovo, technologinė pažanga ateityje leis auginti šunis, kates, žirafas ir kitus gyvūnus... O gal net ir žmones. Tačiau jie bus robotai!
„Tai (virtualus gyvūnas, - red. past.) yra objektas, kuris mums padeda palaikyti ryšį, perkelti į tą objektą savo siekius, kuriuos paprastai realizuoja mama, tada auginame, rūpinamės tuo virtualiu gyvūnėliu. Tai lyg gyvis, tačiau ne tuštuma, o tarsi „pereinamas“ objektas. Jau dabar yra daug žmonių, kurie didesnę laiko dalį praleidžia virtualioje erdvėje. Jie turi didelį polinkį įvairioms simuliacijoms. Yra žmonių, kurie gyvena išgalvotose virtualiose valstybėse, turi virtualias sąskaitas, virtualias profesijas ir panašiai. Todėl kai technologijos juda taip sparčiai, neišvengiamai didės ir simuliatorių, kurie galbūt netrukus bus masiškai gaminami. Gal kažkada tai bus ir žmonės... Kas turės pinigų, turbūt galės sau leisti auginti virtualią žirafą, šunį, o gal ir sutuoktinį“, – prognozavo O. Lapinas.
