Moteris nuo žūties išgelbėjo gandrą

Spus­te­lė­jus pir­mam šal­čiui, Ei­du­čiuo­se (Šiau­lių ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti Vir­gi­ni­ja Ja­siu­ly­tė, nuė­ju­si par­si­neš­ti mal­kų, pa­ma­tė ša­lia jų gu­lin­tį gand­rą. Jau ap­snig­tą. Ant jo nu­ga­ros bliz­gė­jo le­das.

Mo­te­ris pa­ma­nė, kad paukš­tis ne­gy­vas. Pa­ju­di­nus, jis su­kru­tė­jo.

V. Ja­siu­ly­tė gand­rą par­ne­šė į tro­bą, vir­tu­vė­je pa­tai­sė jam vie­tą, kad bū­tų ir šil­ta, ir pa­to­gu.

Le­dai ir snie­gas grei­tai nu­tir­po. Net­ru­kus gand­ras pra­dė­jo vaikš­čio­ti.

Ne­ži­nia, kiek lai­ko jis bu­vo ne­le­sęs, bet V. Ja­siu­ly­tė ne­ži­no­jo, kuo gand­rai ga­li bū­ti mai­ti­na­mi. To ji pa­si­tei­ra­vo Leo­nar­do Skė­rio, ži­no­mo ne tik šia­me kraš­te žmo­gaus. L. Skė­rys pa­sa­kė, kad ge­riau­siai gand­rui tik­tų žu­vys.

V. Ja­siu­ly­tė Ža­rė­nuo­se nu­pir­ko ir par­si­ne­šė į na­mus žu­ve­lių. Jų pa­me­tė gand­rui. Šis tuoj pat sna­pu kap­te­lė­jo vie­ną žu­vį ir pra­ri­jo, po to ėmė­si ant­ros, tre­čios...

Šis ne­to­li so­dy­bos vaikš­tan­tis gand­ras pir­mą kar­tą bu­vo pa­ste­bė­tas, kai iš­kri­to pir­ma­sis snie­gas ir pra­dė­jo pus­ty­ti. V. Ja­siu­ly­tė ta­da jį ban­dė su­gau­ti, bet ne­pa­vy­ko.

Gand­ra­liz­džių nei ša­lia so­dy­bos, nei ne­to­lie­se nė­ra, to­dėl gand­rai čia – re­ti sve­čiai.

Paukš­tis nu­vež­tas į Kur­šė­nų kū­ry­bos na­mų Gam­ti­nin­kų cent­rą.

Cent­ro va­do­vas Vy­tau­tas Uo­sis įsi­ti­ki­nęs, kad tai vie­nas iš dvie­jų gand­rų, praė­ju­sią žie­mą pra­lei­du­sių Gam­ti­nin­kų cent­re. Pa­va­sa­rį jie bu­vo pa­leis­ti so­dy­bo­je ne­to­li Ne­lin­dos eže­ro.

Va­sa­rą gand­ras lai­kė­si Drą­su­čiuo­se ne­to­li Kur­šė­nų, o ru­de­nį, ma­tyt, pa­trau­kė Ša­ky­nos link.