Spustelėjus pirmam šalčiui, Eidučiuose (Šiaulių rajonas) gyvenanti Virginija Jasiulytė, nuėjusi parsinešti malkų, pamatė šalia jų gulintį gandrą. Jau apsnigtą. Ant jo nugaros blizgėjo ledas.
Moteris pamanė, kad paukštis negyvas. Pajudinus, jis sukrutėjo.
V. Jasiulytė gandrą parnešė į trobą, virtuvėje pataisė jam vietą, kad būtų ir šilta, ir patogu.
Ledai ir sniegas greitai nutirpo. Netrukus gandras pradėjo vaikščioti.
Nežinia, kiek laiko jis buvo nelesęs, bet V. Jasiulytė nežinojo, kuo gandrai gali būti maitinami. To ji pasiteiravo Leonardo Skėrio, žinomo ne tik šiame krašte žmogaus. L. Skėrys pasakė, kad geriausiai gandrui tiktų žuvys.
V. Jasiulytė Žarėnuose nupirko ir parsinešė į namus žuvelių. Jų pametė gandrui. Šis tuoj pat snapu kaptelėjo vieną žuvį ir prarijo, po to ėmėsi antros, trečios...
Šis netoli sodybos vaikštantis gandras pirmą kartą buvo pastebėtas, kai iškrito pirmasis sniegas ir pradėjo pustyti. V. Jasiulytė tada jį bandė sugauti, bet nepavyko.
Gandralizdžių nei šalia sodybos, nei netoliese nėra, todėl gandrai čia – reti svečiai.
Paukštis nuvežtas į Kuršėnų kūrybos namų Gamtininkų centrą.
Centro vadovas Vytautas Uosis įsitikinęs, kad tai vienas iš dviejų gandrų, praėjusią žiemą praleidusių Gamtininkų centre. Pavasarį jie buvo paleisti sodyboje netoli Nelindos ežero.
Vasarą gandras laikėsi Drąsučiuose netoli Kuršėnų, o rudenį, matyt, patraukė Šakynos link.