Pusė dienos kelionių – trumpesnės nei 10 km
Sausio 23 dieną buvo paskelbta naujausia Lietuvos automobilių parko apžvalga, kurios rezultatai nustebino - mūsų šalyje automobilių tiek pat, kiek ir tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Vokietija.
„Lietuva yra viena iš labiausiai motorizuotų šalių visoje Europoje (skaičiuojant automobilių kiekį tūkstančiui gyventojui - DELFI), mus lenkia Liuksemburgas, mes prilygstame Vokietijai. Tai yra lietuvio prigimtinė teisė turėti savo karietą ir žirgą. Jeigu neturi karietos, esi nepilnavertis lietuvis“, - komentuodamas statistiką šmaikštavo Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas Petras Ignotas.
Jeigu prieš dešimtmetį, M. Beišio teigimu, Lietuvoje neturėjome milijoninio automobilių parko, tai šiuo metu jis gerokai ūgtelėjęs (siekia 1,8 mln.). Galima būtų manyti, kad galbūt gerėja žmonių finansinė padėtis, tačiau žvelgiant į kontekstą, kad šalyje gyvena tik apie 3 mln. gyventojų, toks automobilių kiekis gerokai per didelis.
„Tie trys milijonai yra su pensininkais ir vaikais ir kitais asmenimis, kurie apskritai negali naudoti automobilio. Taigi vienam asmeniui, turinčiam vairuotojo pažymėjimą, tenka daugiau nei vienas automobilis. Iš esmės mes einame pakankamai negeru keliu“, - sakė M. Beišys.
Vaikščios be kelnių ir nevalgęs, bet turės automobilį
„Užsieniečiai šiek tiek ir šaiposi iš lietuvio, kad jis be kelnių vaikščios, nebus gerai pavalgęs, bet turės blizgantį automobilį. Man atrodo, kad tai socialinė problema. Gerų automobilių mes neįperkame, važinėjame su „trandalientais“, - juokavo pašnekovas.
Anot jo, viską nulemia pinigų stygius: „Kas nenorėtų pirkti automobilio iš salono? Daug kas seilę varvina, ypač jauni žmonės svajoja apie greitus, dailius automobilius, bet kad piniginė neleidžia“.
Docento teigimu, lietuvis nuo sovietų laikų neišmoko gyventi iš savų pinigų – viskas buvo duota, o dabar jau reikia pačiam suktis.
Ar senas automobilis būtinai daugiau ir teršia?
G. Bureika svarsto, kad automobilio amžius ir tarša labai susiję dalykai: „Dabar ir technologijos labai pažengusios, naujos kartos automobiliai iš karto yra „žalesni“. Kitas dalykas – pas mus niekas nestato katalizatorių, nes jie brangūs. Pavyzdžiui, jeigu senas automobilis kainuoja tūkstantį litų, o katalizatorius – 800 Lt, gyvenime tokio nepirksi. Po trijų-keturių metų, kai jis sugenda, reikia keisti į naują. Niekas pas mus nekeičia, gal tik tie, kurie turi naujus automobilius už 100 tūkst. (litų, - red. past.) ir pasikeičia, o paprastas žmogelis jį išmeta – ir jau automatiškai teršia“.
Anot VGTU docento, naujos kartos automobiliuose racionaliau naudojamos ir kuro sąnaudos – tai vėlgi leidžia į aplinką išskirti mažiau teršalų.
„Toks reguliavimas davė tai, kad jeigu lygintume šių dienų automobilį, ir 1970-ųjų – tai to laikotarpio vienas automobilis teršė tiek, kiek dabar 100 ir daugiau automobilių. Taršos normos reguliavo kietųjų dalelių išmetimus, azoto daleles, anglies monoksidą ir t.t. Šiuo metu automobilių gamintojams jau pradėtas taikyti naujas reguliavimas – anglies dioksido (CO2). Gamintojai turi užduotį iki 2015-ųjų pasiekti 120 g CO2/ km. Iki 2020 m. nauji automobiliai turės teršti ne daugiau kaip 95 g CO2/km. Taigi rinkoje yra sureguliuota, kokie automobiliai turi į ją patekti, natūralu, kad kuo automobilis senesnis, tuo jis atitinka blogesnes taršos sąlygas“, - aiškino M. Beišys.
Naujausia statistika skelbia, kad vidutinis Lietuvos automobilio amžius yra 16-os metų, o įvežamas naudotas automobilis vidutiniškai yra 10-ies metų.
Išeitis – mokestis fiziniams asmenims už automobilio taršą
M. Beišys sako, kad žmonėms neturi būti daromas spaudimas būtinai pirkti tik naują automobilį, juk kai kuriais atvejais tikrai galima apsieiti apskritai be automobilio. Tačiau tiems, kas vis tik perka ir perka senesnio modelio ir taršesnį automobilį, reikėtų už tai susimokėti. GRYNAS.lt jau anksčiau yra nagrinėjęs vadinamojo „žaliojo“ mokesčio pliusus ir minusus.
„Valstybės siekis - kuo mažesnis automobilių parkas ir kad būtų kuo mažiau važiuojama asmeninės paskirties transportu, kuo daugiau - visuomeniniu. Jeigu lietuvis negali nusipirkti naujesnio automobilio, nereiškia, kad jis gali važiuoti bet kuo ir tai neva jo prigimtinė teisė. Tai nėra teisinga. Prigimtinė teisė yra kvėpuoti švariu oru. Teršėjas visuomet moka – mokame už komunalinių atliekų išvežimą, už visokių kitokių teršalų išmetimą, taigi lygiai taip pat už mobilius taršos šaltinius privalome susimokėti“, - rėžė M. Beišys.
„Visos Vakarų valstybės šitą klausimą sprendžia metiniu naudotojo mokesčiu. Tokiu būdu sprendžiamas ne tik automobilio amžiaus ir kokybės klausimas, bet ir kiti automobilių parko klausimai. Mums matyt ir nėra kito kelio, nes kitaip uždusime tuose automobiliuose, neturėsime tvarkos ir neturėsime stimulo vystytis ir keistis“, - samprotavo Lietuvos autoverslininkų asociacijos administracijos vadovas.
VGTU docentas G. Bureika svarstė, kad lietuviams iš automobilių persėsti į viešąjį transportą, ko gero, trukdo socialiniai dalykai bei tokio transporto nepatrauklumas. Vis tik pašnekovas sako manantis, kad Vilnius po viešojo transporto reformų tampa vis patrauklesnis: „Įvesta bilieto sistema, autobusai dažniau važinėja. Nustebino, kad greitieji autobusai į oro uostą gali nuvažiuoti net per penkias minutes. Bet jeigu žiemą tenka laukti pusę valandos stotelėje, bet kurį žmogų atgraso.
Aišku, jeigu neturi automobilio ir stovi žmogus, bet jeigu turės alternatyvą – vėl grįš į automobilį. Su dviračiais irgi takelių trūksta. Tik šnekos yra. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte linija visiškai atskirta nuo kito transporto, o kitur reikia, kad būtų saugu važiuoti, nes dabar dažnai ir dviratininkai papuola į eismo įvykius. Bet tai vėlgi yra investicijos“, - sakė pašnekovas.
