Atšilus orams, žmonės pradėjo mėgautis vandens teikiamais malonumais. Vienas jų – plaukiojimas baidarėmis. Lietuvoje daug upių, kurios pritaikytos šiam vandens sportui. Tačiau pasvarstę, ar plaukti Ūlos upe, kai kurie baidarių mėgėjai ima dvejoti, nes ji - vienintelė Lietuvoje apmokestinta. Vis dėlto kraštotvarkos specialistai tvirtina, jog poros dešimčių litų mokestis pasiteisino ir jį už gražią gamtą pasirengę mokėti ir entuziastai lietuviai, ir lenkų turistai. Todėl Ūla gali tapti pavyzdžiu, pagal kurį bus apmokestintos ir kitos Lietuvos upės.
Bando apsaugoti
Giedrius Valentukevičius, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštotvarkos skyriaus vedėjas, sako, kad tokia rinkliava padeda apsaugoti Ūlą ir riboja masinį žmonių antplūdį.
Kainos didėja
G. Valentukevičius patvirtino, kad lankymo bilietų kainos Ūlos slėnyje augo, nes augo norinčiųjų Ūla paplaukioti vandens turistų skaičius.
2004 metais norintiesiems plaukti Ūlos upe leidimas parai kainavo 6 litus suaugusiam asmeniui ir 4 litus moksleiviui, 2005 metais šios kainos siekė atitinkamai 5 ir 3 litus, tačiau 2006 ir 2007 metais vėl pakilo iki šešių litų visiems, o dabartinė leidimo kaina asmeniui siekia 20 litų.
Lėšos - tvarkymui
G. Valentukevičiaus teigimu, surinktos lėšos už naudojimąsi Ūlos turistiniu maršrutu yra skiriamos šiam maršrutui prižiūrėti bei poveikiui, kurį turizmas daro Ūlos kraštovaizdžio draustiniui, tirti.
Pašnekovas nurodo, kad už dalį surinktų lėšų 2010 metais buvo parengtas projektas vandens turistų labiausiai lankomai vietai – versmei „Ūlos akis“ sutvarkyti.
„2011 metais numatoma rekonstruoti pėsčiųjų tiltą per upę ir laiptus nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki tilto. Bus naujai sutvarkyti pėsčiųjų krantai, atkurti ir apsodinti eroduoti upės šlaitai, šalia šaltinio įrengta medinė platforma su informacijos stendu. Dalį lėšų už stovyklaviečių rekreacinės įrangos priežiūrą ir naujos infrastruktūros įrengimą gauna ir Varėnos miškų urėdija. Surinktos lėšos naudojamos ne tik Ūlos vandens turizmo maršrutui, bet esant reikalui ir kitiems darbams nacionaliniame parke“, – kalbėjo G. Valentukevičius.
Mokestis pasiteisina
Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė, pritarė, kad ši rinkliava pasiteisina, o ypač dabar, kai sunkmetis ir saugomų teritorijų direkcijos negauna pakankamai lėšų.
„Plaukti Ūlos upe yra labai daug norinčiųjų. Dėl savo išskirtinio grožio, vaizdų, savitumo ji išsiskiria iš kitų upių. Ši upė vertinga augalų rūšimis, šlaitais. Ruošiant planavimo schemą, botanikai siūlė visai uždrausti ja plaukti. Visgi buvo priimtas sprendimas leisti plaukti upe, tačiau apriboti plaukiančiųjų skaičių. Vienas iš ribojimų yra finansinis mechanizmas, kai už plaukimą reikia sumokėti tam tikrą sumą“, – teigė R. Baškytė.
„Po rinkliavos baidarininkų tikrai nesumažėjo. Daug atkeliauja turistų iš Lenkijos. Jie sudaro didelę dalį plaukiančiųjų. Paskutiniais metais praplaukti Ūlos upe tapo savotišku garbės ženklu“, – pridūrė ji.
R. Baškytė neneigė, kad problemų su leidimais būta, tačiau jos esą išspręstos.
„Buvo metas, kai pati Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija platindavo leidimus. Ji susidurdavo su įvairiomis problemomis: juos pirkdavo asocialūs asmenys, o vėliau perparduodavo kitiems. Nebuvo suderintų taisyklių“, – kalbėjo ji.
Svarsto apmokestinti ir kitas
R. Baškytė teigė mananti, kad būtų logiška, jog visoje Ūlos upės zonoje būtų taikomas mokestis.
„Manau, kad bus bandoma kažką daryti. Labai ilgą laiką buvo galvojama, kaip sureguliuoti šią veiklą. Mąstoma dėl Lakajos, Peršokšnos upių Labanoro regioniniame parke. Pavyzdžiui, Nemunu, Nerimi arba kitomis upėmis, kol kas nėra didelio skaičiaus žmonių, kurie norėtų jomis plaukti“, – užsiminė direktorė.
