Mineralinis vanduo iš Lietuvos gelmių: gerti - per sūru, bet džiakuzi voniai - kaip tik

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) duomenimis, Lietuvoje yra 31 mineralinio požeminio vandens vandenvietė, 16 iš jų kol kas nenaudojamos. Tačiau pats naujausias patvirtintas mineralinio vandens telkinys Anykščiuose, kaip tikisi miesto atstovai, pasitarnaus ne tik SPA centro gydomajai vandens terapijai, bet galbūt ateityje taps ir nauju mineraliniu vandeniu, kuriuo bus prekiaujama Lietuvoje. Savo ruožtu tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas GRYNAS.lt aiškino, kad mineralinio vandens telkinio naudojimą nulemia poreikis – jeigu miestas mato galimybes jį panaudoti – valio, jeigu ne – gręžinys stovi be darbo.

Viena iš krypčių – vystyti SPA

„Pavyzdžiui, Stakliškėse buvo išžvalgyti mineralinio vandens ištekliai, bet dabar nėra naudotojo. Turėčiau pasitikslinti visą sąrašą, kodėl dalis telkinių nenaudojami. Bet tokie atvejai, kaip miniu, galimi. Anykščiuose aprobuotas telkinys „Anšilas“, nes ten neseniai atsidarė SPA. Tas gręžinys labai senas, bet jis nebuvo naudojamas, nes nebuvo poreikio. Dabar Anykščiai vystosi kaip kurortinis miestas. Neseniai buvo aprobuoti ištekliai ir Ignalinoje, jų savivaldybės iniciatyva buvo įrengtas naujas gręžinys – jie matyt irgi turi idėją vystyti SPA, nes irgi yra kurortinis miestas“, - samprotavo K. Kadūnas.

K. Kadūnas

Akcentuočiau, kad lemia visuma – potraukis miestui neatsiranda vien dėl mineralinio vandens, jis gali būti tik vienas iš faktorių. Tie patys Anykščiai ar Ignalina, jeigu turės gerą infrastruktūrą poilsiautojams, viskas bus tvarkoje, tačiau jeigu jos nebūtų – vien mineralinis vanduo nieko nepritrauktų.

Palangoje tarybiniais laikais, anot jo, irgi buvo mineralinio vandens telkinys, nes plėtėsi poilsinės, bet dabar jis nebenaudojamas. Panašus likimas ištikęs ir daugiau jau išžvalgytų telkinių – Kauno rajone Lapių mineralinę vandenvietę, Antanavo „Stumbro“ vandenvietę, Parudaminio, Šiaulių „Gubernijos“, Abromiškių reabilitacinės ligoninės, Druskininkų „Rasos“, Palangos „Baltijos Aktimos“, Brauer vandenvietę Mažeikiuose, Druskininkų Elfą, Rokiškio rajone esančią mineralinę vandenvietę „Lamikara“.

Iš naudojamų mineralinių vandenviečių trys yra Birštone, penkios Druskininkuose, keletas pavienių mineralinio vandens gamintojų - „Tichės“, „Neptūno vandenų“, „Geoterma“ Klaipėdoje ir keletas kitų.

Skaičiuojama, kad už mineralinio vandens išteklių naudojimą į šalies biudžetą sumokama apie 10 mln. Lt per metus (20 mln. Lt - už gėlo geriamojo). Todėl reikėtų skatinti daugiau naudoti požeminio vandens išteklius, nes tai naudinga. Kita vertus - viską apsprendžia rinkos poreikiai.

Kada mineralinis vanduo garsina miestą?

Lietuvos geologijos tarnybos specialistas svarsto, kad miestui mineralinio vandens telkinys pats savaime nėra vertybė, jis tampa išskirtiniu, jeigu miestas moka šiuo šaltiniu pasinaudoti - aplink išvystyti reikiamą infrastuktūrą.

„Akcentuočiau, kad lemia visuma – potraukis miestui neatsiranda vien dėl mineralinio vandens, jis gali būti tik vienas iš faktorių. Tie patys Anykščiai ar Ignalina, jeigu turės gerą infrastruktūrą poilsiautojams, viskas bus tvarkoje, tačiau jeigu jos nebūtų – vien mineralinis vanduo nieko nepritrauktų“, - svarstė K. Kadūnas.

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius neslėpė džiaugsmo, kad jų mieste visai neseniai duris atvėrė didelis SPA kompleksas, kuris ir naudoja mineralinio vandens telkinio išteklius gydomosioms procedūroms. „Kompleksas jau dirba ir ten galima pasinerti į mineralinio vandens vonią. Nežinau, ar čia tikslūs duomenys, ar ne, bet girdėjau tokį gandą, kad mūsų mineraliniame vandenyje yra nemažai boro, o jis linkęs iš organizmo šalinti cholesterolį, taigi tikimės, kad SPA kompleksas bus labai populiarus“, - kalbėjo meras.

Anot jo, kol kas nėra žinoma, ar iš telkinio tekantį mineralinį vandenį būtų galima pardavinėti kaip geriamąjį: „Ketiname prašyti kurorto statuso, nes išpildomi reikiami kriterijai. Mūsų tolimesniuose planuose, netgi strateginiame plane yra užfiksuotas toks dalykas kaip miesto parke padaryti dar vieną gręžinį ir ten pastatyti viešą gėryklą. O jeigu kalbėti apie mineralinio vandens pardavimą – čia jau ne savivaldybės kompetencija. Kažkada dar Gorbačiovo laikais buvo pardavinėjamas Anykščių mineralinis vanduo, tuo užsiiminėjo „Anykščių vynas“, o dabar – kol kas tokių planų nėra“, - sakė S. Obelevičius.

Paklaustas, ar numatoma rimtai konkuruoti su Druskininkais, teigė, kad norima ne varžytis tarpusavyje, o kaip tik bendradarbiauti, nes siūlomos skirtingos paslaugų sritys: „Nematome jokios konkurencijos, nes kiekvienas mūsų kurortas yra labai savitas. Palanga turi jūrą, Druskininkai savo privalumus, mes savo vizijose norime akcentuoti kultūrinį turizmą. Kad žmogus atvažiavęs į SPA atgauti jėgas, rastų Anykščiuose kiekvieną savaitgalį gero lygio koncertą, parodą. Norime būtent tuo ir išsiskirti“, - sakė S. Obelevičius.

Ignalina mineralinį vandenį nori panaudoti reabilitacijai

Prieš maždaug metus apie atrasto mineralinio vandens gręžinio panaudojimą gydykloms yra kalbėjusi ir Ignalina. Buvo planuojama netoli atrasto gręžinio įkurti sanatoriją ir ten teikti mineralinio vandens ir purvo vonių paslaugas. 

Tuo metu skaičiuota, kad mineralinio vandens gręžinyje vandens sūrumo koncentracija turėtų siekti 20–30 miligramų natrio litre. Pagal geologų tyrimus, šis sūrumas gali būti naudojamas dvejopai: pirmiausia sveikatingumo tikslams, nes mineralinio vandens vonios slopina įvairius skausmus – artrito, uždegimų, alergijų. Be to, papildžius gėlu vandeniu, tokį vandenį būtų galima pilstyti į butelius ir pardavinėti.

„Pernai tvarkėmės sertifikatus ir gavome sertifikatą išoriniam naudojimui, jį išdavė Kauno higienos centras. Po to tą vandenį, kurio didelis druskingumas, pradėjome naudoti SPA centre džiakuzi vonioje. Atsivežame to vandens, laikas nuo laiko papildome vonią ir palaikome kažkur apie 13 gramų druskų litre koncentraciją. Dabar įrenginėjame ligoninėje reabilitacijos skyrių – šiuo metu vyksta darbai, tikimės, kad vėlyvą rudenį, į metų pabaigą paleisime mineralinio vandens ir purvo vonių procedūras – bus druskos kambarėlis. Mineralinio vandens pilstymui kol kas dar neatsirado kompanijos, kurios tuo norėtų užsiimti“, - miesto situaciją apžvelgė Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.

Laukia verslo pasiūlymų

Perklausus, ar atsiradus įmonei, kuri pageidautų mineralinį vandenį pilstyti į butelius ir pardavinėti, būtų tokia galimybė, jis teigė, kad tikrai toks variantas galimas. „Jo gerti neatskiedus negalima, reiktų skiesti kažkur vienas prie dešimt santykiu, bet tuomet jis jau būtų ne mineralinis, o stalo vanduo. Tačiau toks planas galimas. Juo labiau, kad toje pačioje vandenvietėje arba šalimais galima išgręžti kitą gręžinį iki 270 m (esamas yra 460 m.) ir tuomet būtų mažos mineralizacijos vanduo. Ir jį galima būtų pilstyti. Tam lauksime verslo, nes savivaldybė tokia komercija nelabai užsiimtų“, - sakė B. Ropė.

B. Ropė

Dar matyt nesuskumba mūsų įmonės, nes iš tikrųjų galima būtų gaminti ir labai gerą druską, galima ir tą patį sūrimą eksportuoti į kitas sanatorijas kaip puikiausią produktą. Lietuvos verslui tai yra tikrai didelė niša.

Ignalinos rajono meras pažymi, kad būtent mineralinio vandens gręžinio naudojimas miestui padeda gauti kurortinės teritorijos ir kurorto statusą, o tai savaime duoda pridėtinės vertės: „Šitie statusai pakankamai stipriai paveikia rinkas – padidina nekilnojamojo turto vertę, miesto patrauklumą, didina turistų srautus ir kitus dalykus“, -pripažino B. Ropė.

Jis antrina Anykščių rajono merui sakydamas, kad konkurencija tarp skirtingų kurortų Lietuvoje nelabai galima, greičiau bendradarbiaujama norint pritraukti kuo daugiau užsienio turistų: „Dirbame kartu ir su Druskininkais, Birštonu, jų sanatorijomis, dalinamės patirtimi, taigi Lietuvai penktas kurortas tikrai nėra konkurencija, aplinkui mus yra pakankamia daug valstybių – tiek Rusija, tiek Baltarusija, visa Europa, kuriai Lietuva yra labai palanki – tiek kainų atžvilgiu, tiek kalbos atžvilgiu ir kitais dalykais. Jeigu atvažiuos į Lietuvą 10 mln. turistų – tai bus labai nedaug“, - samprotavo B. Ropė.

B. Ropė sutinka, kad Lietuvoje mineralinio vandens išteklių iš tiesų yra nemažai ir jų panaudojimo galimybės dar nėra išsemtos.

„Dar matyt nesuskumba mūsų įmonės, nes iš tikrųjų galima būtų gaminti ir labai gerą druską, galima ir tą patį sūrimą eksportuoti į kitas sanatorijas kaip puikiausią produktą. Lietuvos verslui tai yra tikrai didelė niša“, - svarstė Ignalinos rajono meras.

Mineralinis negali reklamuotis gydomosiomis savybėmis

Iš viso Lietuvoje yra užregistruota ir realizuojama per 16 rūšių pilstomo natūralaus mineralinio vandens (ne mineralizuoto ar šaltinio vandens). K. Kadūnas, kaip geologas, pripažįsta, kad skirtingi mineraliniai vandenys turi skirtingų mikroelementų priemaišų, tačiau poveikio sveikatai įvertinti negali.

„Mineralinis vanduo „Vytautas“ ir kiti senais laikais ant buteliukų etikečių rašydavo, kad,pavyzdžiui, tinkamas naudoti virškinimo sutrikimams ir pan., bet kai tapome Europos Sąjungos (ES) nariais, tokie vandenys pas mus išnyko, nes tuomet jie tau turėtų tapti medicininės paskirties produktais. O tą reglamentuoja visai kita ES direktyva - natūralūs mineraliniai vandenys negali turėti jokio sveikatinimo poveikio – to rašyti ant etikečių negalima“, - kalbėjo hidrogeologas.

Taip pat jis patikslina, kad iš mineralinio vandens telkinių mineralinis gali būti išgaunamas tiek gėrimui, tiek ir gydomųjų terapijų vonioms. „Mūsų telkiniuose daugiausiai yra išgaunamas natrio-chloridinis vanduo, taip lėmė mūsų gamta. Tai, kas tiekiama į rinką – skiriasi ištirpusių druskų kiekiu, taigi skirsis ir skonis“, - paaiškina K. Kadūnas. Taip pat geologas priduria, kad kuo iš gilesnio gręžinio vanduo išgaunamas, tuo jis yra druskingesnis, taigi jį gerti neatskiestą jau praktiškai neįmanoma.

Citata

Skaičiuojama, kad už mineralinio vandens išteklių naudojimą į šalies biudžetą patenka apie 10 mln. Lt per metus (20 mln. Lt už gėlo geriamojo). Todėl reikėtų skatinti daugiau naudoti požeminio vandens išteklius, nes tai naudinga. Kita vertus - viską apsprendžia rinkos poreikiai.

Pasaulyje labai populiarus silpnos mineralizacijos mineralinis vanduo, kuriame ištirpusių mineralinių druskų kiekis nesiekia 500 mg/l. Lietuvos geologijos tarnyba pažymi, kad būtina, jog mineralinio vandens rinkoje padaugėtų vietinio silpnos mineralizacijos natūralaus mineralinio vandens.

Vidutinės mineralizacijos vandenį mūsų rinkoje atstovauja „Tichės“ ir Liepkalnio natūralus mineralinis vanduo (500 – 1500 mg/l). Didelės mineralizacijos mineralinis vanduo nelabai populiarus Europoje.

Didesnės mineralizacijos (> 3000 mg/l) mineralinio vandens suvartojame labai mažai. Didžioji dalis Lietuvoje išpilstomo vandens yra būtent tokios mineralizacijos (Vokės, Hermio, Bernardinų, Birštono ir Kipro) natūralus mineralinis vanduo.