Degučiuose, Zarasų rajone, gyvenantis Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus Ekonominių nusikaltimų tyrimo poskyrio viršininkas Rimas Leleckas – daugiau nei netradicinis medžiotojas. Eidamas į medžioklę ant peties jis nešasi ne tik šautuvą, bet ir fotoaparatą, kartais - videokamerą ir nemažai kitos reikalingos aparatūros.
Bičiuliai medžiotojai kas kartą vis šypteli, bet kritikuoti nedrįsta. To paprasčiausiai neleidžia įspūdingos Rimo fotografijos. Jas pamačius tampa akivaizdu, kad šis žmogus aplink save pastebi daugybę mažų gražių dalykų, kuriais nuoširdžiai dalijasi su kitais. Vyrui medžioklė – tai pirmiausia gražių kadrų medžioklė.
- Rimai, kaip Jūs spėjate vienos medžioklės metu ir medžioti, ir fotografuoti, ir filmuoti?
- Tai aš niekada nespėju! (juokiasi - red. past). Mano tikslas niekada nėra žvėrį sumedžioti. Pirmiausia aš noriu jį pamatyti, pasigrožėti, o tada, jeigu turiu reikiamą aparatūrą ir apšvietimas tuo metu tinkamas, nufotografuoti arba nufilmuoti. O šūvis – antraeilis dalykas... Be to, juk žodis medžioklė nebūtinai reiškia, kad reikia kažką sumedžioti ar sužeisti. Medžioklėje svarbus pats akimirkos fiksavimas.
- O kas Jūsų gyvenime atsirado pirmiau – medžioklė ar fotografija?
Fotografija. Fotografuoti pradėjau 1979-aisiais. O tikru medžiotoju tapau beveik po dvidešimties metų, 1997-aisiais. Nors šiaip dalyvauti medžioklėse kaip varovas pradėjau šeštoje klasėje. Draugų ir bendraklasių tėvai buvo medžiotojai, jie ir paskatino mus, vaikus, būti varovais. Tuo metu jau turėjau pirmąjį fotoaparatą, bandžiau kažką fotografuoti.
- Tai grįžęs iš medžioklės Jūs parsivežate kitokių, netradicinių „trofėjų“?
- Tiesą sakant, sudėtinga su tais „trofėjais“. Pavyzdžiui, važiuoju medžioti „ant palaukimo“ (tykomoji medžioklė – red. past). Žvėrys pasirodo vakarop, kai jau būna prietema. Norint tuo metu padaryti gerą fotografiją, reikalinga aparatūra nepalyginamai brangesnė negu šautuvai.
- Vadinasi, abu Jūsų pomėgiai – tiek medžioklė, tiek fotografija – labai brangūs?
- Taip. Nors dabar, kai fotoaparatai skaitmeniniai, nebe juostiniai, viskas pigiau. Šiuo metu kompiuteryje turiu apie 100 tūkst. nuotraukų, tiesa, ne visos jos gamtinės. Tais laikais, kai fotografuodavau su juosta, to sau leisti negalėjau – buvo per brangu. O medžioklė irgi brangi pramoga: drabužiai, ginklai, kiekvienas išvažiavimas... Juk išvažiavimų gali būti ir kelios dešimtys, kol atsiveši gerą kadrą ar gabalėlį žvėrienos. Būtent tai ir parodo, kad mėsa tikrai nėra pagrindinis medžioklės tikslas.
- O koks yra pagrindinis tikslas?
- Man medžiojant svarbiausias yra pats buvimas gamtoje. Tai nuo vaikystės tiesiog įaugę į kraują. Esu kilęs iš Širvintų, bet jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus gyvenu čia, Degučiuose.
- Kodėl tuomet įvyko tokia ilga pertrauka nuo pirmųjų medžioklių, kuomet buvote varovas, iki tapimo tikru medžiotoju?
- Na, iš pradžių miškininkystės studijos, tada armija, po to – biologijos studijos. Vėliau sukūriau šeimą, gimė vaikai. Tiesiog nebuvo tam laiko. O galbūt užtekdavo buvimo gamtoje tik su šeima. Mes labai dažnai praktikuojame tokią savotišką medžioklę – susikrauname mantą ir važiuojame į mišką. Svarbiausia susikrauti visus reikalingus fotoaparatus (fotografuoja Rimo žmona Jūratė, dukra Jurgita ir sūnus Justas – aut. past.). Kitų medžiotojų mums ir nereikia. Mano žmona miškininkė, rajoną puikiai pažįstame, tad problemų aplankyti atokius gamtos kampelius nekyla.
- Kokia buvo Jūsų, kaip tikro medžiotojo, pirmoji medžioklė?
- Pirmoji mano medžioklė buvo įspūdinga kaip niekada daugiau. Nors manau, kad kiekvienam medžiotojui jo pirmoji medžioklė visada būna pati įspūdingiausia. Tada medžiojome netoli Imbrado (Zarasų rajonas – aut. past). Kartu medžioti atvažiavo ir daug svečių iš Vilniaus. Tačiau ne tai svarbiausia. Man, pirmą kartą gyvenime oficialiai laikančiam šautuvą, tuomet išbėgo lapė ir briedis.
- Ar kas nors pasikeitė nuo Jūsų pirmosios medžioklės iki dabar?
- Medžioklių metu puoselėjamos visos įmanomos tradicijos ir iš tikrųjų tada medžioklė tampa labai įdomi. Žmonės susirenka tikrai ne dėl mėsos, kaip įsivaizduoja dauguma medžioklės priešininkų. Svarbiausias yra pats bendravimas, buvimas kartu. Aš pas juos kartais medžioju, bet aišku, darau tai labiau su videokamera arba fotoaparatu. Paskutinį kartą dalyvavau fazanų medžioklėje. Nors ir turėjau šautuvą ant peties, bet taip nė karto ir neiššoviau. Užtat sukūriau videofilmą.
Šios medžioklės nuotraukos įrodo, kad medžioklėje Jums įdomesnis pats bendravimo procesas.
Taip, bet paukščių medžioklę sunku kaip nors kitaip pavaizduoti. Apskritai, paukščių medžioklės Lietuvoje labai retos. Yra keli ūkininkai, kurie augina fazanus būtent medžioklei. Paaugina, nuveža į kažkokį plotą, paleidžia ir tada vyksta medžioklė. Žiūrint iš vienos pusės – žiauru, juk augina tam, kad sumedžiotų. Bet iš kitos pusės nepamirškime, kad labai daug ką auginame tik tam, kad paskerstume ir suvalgytume...
- Medžioklėje Jums svarbiausia žvėrį pamatyti. Turbūt šūvio metu širdis gerokai sudreba...- Oi, labai dažnai. Ypač, kai ilgai lauki to žvėries, tai o Jėzau...(atsidūsta ir šypsosi – aut. past). Aišku, būkime realistai, į medžioklę ir einama dėl to šūvio, bet širdis sudreba dėl nerimo, kad šūvis būtų vienintelis, nereikėtų jo kartoti ir žvėris nesikankintų. Todėl daug treniruojuosi, važinėju į įvairias šaudymo varžybas. Galų gale, juk mes esame vyrai, reikia kartais į namus ir mėsos parnešt... (juokiasi – aut. past.).
- O kaip Jūs vertinate medžiotojas moteris?
- Na, jų labai mažai, bet šiaip vertinu palankiai. Jos skatina vyrus pasitempti. Man labiau keista, kai medžioja kunigai – šauna, diria odą, doroja mėsą. Nors ir nesu uoliai praktikuojantis katalikas, bet man tai kažkaip nepriimtina. Moteris medžiotoja man priimtinesnė negu kunigas medžiotojas.
- Kokie žvėrys Jums gražiausi? Kuriuos fotografuoti įdomiausia?
- Visi žvėrys vienodai gražūs ir kiekvienas savaip įdomus, jei sugebi prie jų prieiti nepastebėtas.
Tačiau kaip Jūs spėjate juos nufotografuoti? Dauguma žmonių džiaugiasi, jei pastebi miške prabėgantį žvėrį, o juk Jūs ne tik pamatote, bet ir spėjate kadrą tinkamai sufokusuoti...
Viskas priklauso nuo laiko. Jei turi laiko, išlauksi, kol žvėris ateis ir viską spėsi padaryti. Čia juk lygiai tokia pati medžioklė, kaip ir tradicinė: gali sėdėti bokštelyje ir laukti, kol žvėris ateis pats arba gali sėlinti paskui jį. Pasirenki palankų vėją ir sėlini... Tada gali padaryti nuotraukų stambiu planu. Tačiau bet kokiu atveju reikalingi geri teleobjektyvai. Turiu pažįstamų, kurie yra padarę nerealių fotografijų, tačiau jie miškuose ir gyvena. Vaikšto kasdien po dvylika valandų miške ir ieško žvėrelio, kurį galėtų nufotografuoti. Fotografija jiems yra pragyvenimo šaltinis, o man – tiesiog hobis. Bandžiau ir aš dalį nuotraukų parduoti, bet sekėsi sunkiai.
- Kodėl?
- Esu prastas fotografas! (juokiasi – red. past). Kalbant rimtai, dabar pasiūla jau pernelyg didelė. Galų gale, kiekvienas, turintis fotoaparatą ir nors truputį kažką apie tai išmanantis, gali pasidaryti gražių nuotraukų...
Čia Rimas netikėtai pasiūlo parodyti vieną iš 70 000 jo kompiuteryje saugomų nuotraukų – neseniai nufotografuotą žebenkštį. Sprindžio dydžio baltą žvėriuką baltame sniege. Klausiu, kaip jis ją apskritai pastebėjo? Medžiotojas šypsosi. Tai bent „prastas“ fotografas!
