Vienoje savo knygų apie klajones po Kalnų Altajų Vytautas Almanis - pirmasis žmogus Lietuvoje, sekiojęs kalnuose Sniego žmogaus pėdsakais, rašė: "Seniai žinome, kad, užlipus į kalną, laimė, tai nebus paskutinis kalnas, kad, pasiekus su dideliu vargu plokštikalnę, už jos pasimatys kita, ir galo nebus, ir krašto nebus tai tolimai šaliai, visąlaik ieškomai ir niekuomet nesurandamai. Ir kaip būtų liūdna, jei vieną kartą sustotume kalno viršūnėje, o aplink glūdėtų jau aplankyti slėniai, putotų išplaukiotos upės, baltuotų įkoptos viršūnės ir į visas puses dunksotų taiga, kur žinoma kiekviena jos jelanė - gėlėta aikštelė."
Gyvenimas jį ir žmoną, poetę Juliją, blaškė tai po kalnus, tai po Lietuvą, kol pagaliau jie lyg ir visam laikui apsistojo Naujojoje Akmenėje. Apie šias keliones pasakojama jo apybraižų rinkiniuose "Baltųjų vandenų šalyje" ir "Per Ulkero žvaigždyną", nuotykių romanuose "Audra susitelkė Korgone", "Toli ir arti", "Už kalnų namai". Nemažai V.Almanio publicistikos išspausdinta periodinėje spaudoje.
Dabar jis rašo naują knygą apie Kalnų Altajų. Ji bus paties autoriaus iliustruota: V.Almanis mėgsta ne tik rašyti, bet ir piešti.
Be to, V.Almanis veisia ąžuolyną ir sodą palatvėje, gimtajame Akmenės rajono Viešučių kaime. Čia dideliame vienkiemyje kadaise gyveno jo tėvai. Šią sodybą, kaip ir šimtus kitų Lietuvoje, sunaikino melioracija - dabar čia plyti tušti laukai. V.Almanio tėvams teko įsikurti Naujojoje Akmenėje, tačiau netrukus jie mirė. Dabar šiame atokiame mieste ir gyvena rašytojai Vytautas ir Julija Almaniai.
Kaip atsidūręs Kalnų Altajuje? Viename Žemaitijos literatų sąskrydyje Viekšniuose sutikęs trejais metais už jį jaunesnę, iš Šaukėnų (Kelmės r.) kilusią poetę Juliją ir įsimylėjęs.
"Susituokėme 1961 metais ir užsimanėme pagyventi kokiame nors gražiame krašte. Prieš karą vaikai mėgdavo vaidinti indėnus, o po karo buvo madingas Sibiras. Bet norėjome, kad nebūtų taip šalta, kaip Čiukotkoje ar Jakutijoje, kad būtų kalnų, upių, miškų, šiltų vasarų. Pasirinkome Kalnų Altajų", - neslepia V.Almanis.
Jis tada buvo baigęs du miškininkystės studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje kursus, o Julija studijavo rusų kalbą Vilniaus universitete. Jaunuoliai metė studijas ir išdūmė. Altajuje gyveno beveik dešimtį metų. Abu tenykščiame Bijsko miškų technikume baigė miškininkystės mokslus. Vytautas dirbo Aktašo girininku, Julija - jo padėjėja. Altajuje gimė abu jų vaikai - Andrius ir Rita.
Grįžę į Lietuvą 1970 metais, dirbo Joniškio, Tytuvėnų, Nemenčinės miškų urėdijų girininkijose, Kamanų valstybiniame rezervate. Tačiau vis tiek kasmet per atostogas keliaudavo į Kalnų Altajų. Dvidešimt metų - iki 1991-ųjų, kai tokios kelionės labai pabrango.
V.Almanis prisipažįsta, jog į Altajų traukė ne tik unikali jo gamta, bet ir troškimas aptikti Sniego žmogų - legendinę būtybę, kuri, kaip manoma, gyvena miškingose ir kalnuotose Žemės vietose.
Enciklopedijose teigiama, jog tiesioginių Sniego žmogaus egzistavimo įrodymų nėra, nors jis esą buvo pastebėtas jau ne kartą įvairiose pasaulio vietose, kai kur nufotografuotas ir nufilmuotas. Šiai būtybei rasti jau seniai rengiamos ekspedicijos, jų ieško ir pavieniai entuziastai.
