Tradicinė ekologiškų produktų mugėje „BioFach“, vykstanti kasmet centrinės Vokietijos mieste Niurnberge, jau senai tapo stambiausiu pasaulio ekologiškų produktų gamintojų forumu. Čia ne tik pristatomi ekologiški gaminiai iš beveik visų pasaulio šalių, bet ir vyksta seminarai, dalykiniai susitikimai. Džiugu, kad šis ūkininkavimo principas Lietuvoje, daugiausia entuziastų iniciatyva sparčiai plinta, o pernai, po 10 metų pertraukos, Lietuvos atstovai ir vėl turėjo savo stendą kasmetinėje Niurnbergo ekologiškų produktų mugėje. Šiais metais ekologinės gamybos puoselėtojai į Niurnbergo mugę „BioFach 2013“ rinksis vasario 13–16 d. Kaip šiemet atrodys Lietuvos gamintojai pasauliniame fone?
Ekologiški maisto produktai gaminami jau daugiau nei 150 pasaulio šalių, bendri sertifikuoti plotai visame pasaulyje sudaro per 35 mln. ha, o jų gamyba verčiasi per pusantro milijono gamintojų. Daugiausia ekologiškų produktų gamintojų Indijoje – net 340 tūkst., Ugandoje (180 tūkst.), Meksikoje (130 tūkst.), o Australijoje sertifikuota net 12 mln. ha arba 2,7 proc. šios milžiniškos šalies ploto! Tuo tarpu didžiausią paklausą ekologiški produktai turi Europoje, JAV ir pirmaujančiose Pietryčių Azijos šalyse. Pvz., anglai importuoja apie 70 proc., olandai - apie 60 proc. ir t. t. visų suvartojamų ekologiškų produktų, o pasaulinės prekybos ekologiškais produktais apimtys - 2009 m., nepaisant pasaulinės finansinės krizės, padidėjo net iki 51 mlrd. USD ir toliau didėja. O kas laukia Lietuvos ekologiškų produktų gamintojų?
Maisto perdirbimas, prieš jam patenkant pas vartotojus, ne visuomet atitinka sveikatos reikalavimus, todėl kaip atsvara įprastinės gamybos maisto produktams vis populiarėja ekologiškas maistas. Lietuviai šiuo judėjimu susidomėjo vieni pirmųjų - jau 1934 m. V. Vazalinskas paskelbė straipsnį apie tokio ūkininkavimo plitimą Vokietijoje. Tačiau rimčiau ekologine žemdirbyste Lietuvoje susirūpinta tik paskutiniais dešimtmečiais, atkūrus nepriklausomybę.
Didėjanti ekologiškų produktų rinka ir kitos prielaidos Lietuvai sudarė išimtinai palankias sąlygas gaminti ekologišką žemės ūkio produkciją, todėl buvo įdiegta sertifikavimo sistema, sukurtas ir patentuotas Lietuvos ekologiškų produktų ženklas, o ekologinės gamybos ūkių skaičius Lietuvoje sparčiai didėjo: jei 2002 m. sertifikuota 393 ekologinės gamybos ūkiai, o sertifikuotų ekologinės gamybos ūkių plotas 2002 m. buvo 8780 ha, tai dabar Lietuvoje apie 5 proc. visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų sertifikuota kaip ekologinės gamybos plotai. Atitinkamai pagaminama ir ekologiškų produktų, tačiau produkcijos paruošimas realizavimui ir realizavimas išlieka bene aktualiausia mūsų ūkininkų problema. Vidaus rinka, palyginti, dar nedidelė - dar prieš ekonominį sunkmetį atlikti tyrimai parodė, kad ekologiškų produktų pardavimo apimtys Lietuvoje galėtų sudaryti iki 7 proc. bendro šalyje suvartojamų maisto produktų kiekio. O ir prekybos šiais produktais sistema formuojasi vangiai...
Apžvelgus ekologiškų produktų rinkos Lietuvoje prielaidas galima teigti, kad perspektyvos palankios, mat tam egzistuoja svarbiausias bet kokio verslo plėtros variklis – paklausa. Ekologiškų produktų verslas – pelningas verslas, todėl gamintojai pradėjo burtis į bendrijas ir asociacijas. Šia sritimi domisi stambiosios perdirbimo įmonės padedančios ūkininkų produkcijai pasiekti vartotojus. Tačiau, kas be ko, būtinas ir valstybės dėmesys, kurio pas mus dar stokojama.
Ekologinė gamyba – tai ne tik gyventojų sveikatingumo prevencijos priemonė. Tai – bendravalstybinis reikalas, susijęs ir su švarios aplinkos išsaugojimu, ir klimato kaitos mažinimu, ir su gyventojų užimtumu kaime. Tad be valstybės įsikišimo – nė vienoje šalyje nelabai ką pavyktų nuveikti. Tai daro beveik visos šalys, tik kiekviena pasirenka jai priimtiną ekologiškų produktų realizavimo būdą.
Štai tradicinė žemės ūkio šalis – Vengrija, apie 80–90 proc., ekologiškos produkcijos perduoda užsienio rinkose. Šiam tikslui jau 1985 m. buvo įkurta net ekologiškų produktų eksporto organizacija „Natura WG“. Dar labiau ekologiškų produktų vidaus rinką plėtoja Švedija - ekologiško maisto tiekimu Švedijos mokykloms ir ligoninėms rūpinasi municipalitetai. Ekologiškų produktų tiekimą vietos rinkai skatina ir Vokietijos valdžia - šioje šalyje specialias programas turi net atskiros žemės: rengiamos parodos, mugės, parengtos specialios programos mokykloms. Neblogą perspektyvą galima įžiūrėti ir produktų perdirbimo ūkyje plėtrai bei produktų tiekimui tiesiogiai vartotojui, atidarant parduotuves ūkiuose kaip tai daroma Olandijoje ir kitose Europos šalyse. Kaip į tokį ūkininkavimo principą žiūri tie, kurie yra atsakingi už mūsų šalies žemės ūkio plėtrą?
Dabar gi, Lietuva gali garsėti pasaulyje nebent paradoksaliais sprendimais. Pavyzdžiui, pas mus pernelyg dažnai kaitaliojamos taisyklės, o žemdirbiai verčiami laikytis nežinia kokio diletanto, neskaičiusio net reglamentų, sugalvotų ir primestų normų, kaip kad nesąmoningai sureikšminta kova su piktžolėtumu. Ir ko norėti, jei dar ne visi mūsų krašte įvertina ir ekologiškų maisto produktų privalumus - net Žemės ūkio ministerijos vadovybėje paskutiniu metu buvo teigiančių, kad ekologiški produktai nesiskiria nuo įprastinių. Tai apsunkiną tiek ekologiškai ūkininkaujančiųjų veiklą, tiek jų konkurencinę kovą.
Tačiau tikėkime, kad Lietuvos ekologinės gamybos entuziastai ir toliau nenuleis rankų, o svarbiausia - bursis į kooperatyvus ir ieškos kelio ant vartotojo stalo: tiek savo, tiek užsieniečio ir deramai atstovaus Lietuvai Niurnbergo mugėje „BioFach 2013“. Tik aktyvesnio dalyvavimo ekologinės gamybos reglamentavime reikėtų ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra sertifikavimo įstaigos dalininkė ir iš Aplinkos ministerijos, kurios kompetencija akredituoti ekologinę gamybą Lietuvoje apskritai.
„BioFach 2013“ akimirkos:
