D. Bastytė Vilniaus universitete yra įgijusi biologijos bakalaurą ir ekologijos magistrą. Studijų metu ji pusmečiui buvo išvažiavusi į Norvegiją. Nors buvo daug keliavusi ir anksčiau, bet būtent po mainų Norvegijoje suprato, jog nori išvažiuoti iš Lietuvos ilgesniam laikui.
Šios minties vedama ji įstojo į antrąsias magistro studijas, šį kartą į vieną iš tarptautinių „Erasmus Mundus“ programų, kurias kartu organizuoja keli Europos Sąjungos šalių universitetai. Dvejus metus trunkančių studijų metu studentai mokosi įvairiuose programoje dalyvaujančiuose universitetuose. Taip D. Bastytei teko pagyventi Vengrijoje, D. Britanijoje ir Graikijoje, be to studijos suteikė galimybę išvažiuoti ir toliau, į Australiją. Būtent su australų vadovų pagalba ji atsidūrė Papua Naujoje Gvinėjoje, kur atliko savo magistro darbo tyrimą.
Šalies gilumą aplankė tik XX a.
Papua Naujoji Gvinėja yra įsikūrusi rytinėje Naujosios Gvinėjos salos dalyje. Vakarinė salos dalis priklauso Indonezijai. Šalis yra buvusi Australijos kolonija ir tebepriklauso Tautų Sandraugai (angl. Commonwealth of Nations), todėl oficiali valstybės vadovė yra karalienė Elžbieta II, nors jos vaidmuo čia - labai simbolinis.
Salą europiečiai keliautojai pirmą kartą aplankė dar XVI a., bet glaudesnius ryšius su vietiniais gyventojais atvykėliai užmezgė tik XIX a. Pirmiausia pradėta bendrauti su pakrančių gyventojais ir tik XX a. europiečiai pateko į šalies gilumą. Kalnuotas reljefas ir tankūs atogrąžų miškai trukdė pasiekti salos gilumoje įsikūrusias gyvenvietes. Manoma, kad dar ir šiandien šalyje yra išlikę civilizacijos nepaliestų genčių. Būtent dėl šios priežasties Papua Naujoji Gvinėja traukia tiek paprastus keliautojus, tiek įvairių sričių mokslininkus.
D. Bastytės teigimu, patekti į Papua Naująją Gvinėją nėra lengva. Iš Indonezijos pusės į šalį pakliūti neįmanoma, todėl vienintelė alternatyva – skrydžiai iš Australijos, kurie keliautojams atsieina nepigiai. Pasak moters, skrydis iš Australijos į Papua Naująją Gvinėją jai kainavo tiek pat kiek ankstesnis skrydis iš Londono į Australiją, nors atstumai buvo nepalyginti trumpesni.
Gyventojai nori komforto, valdžia plėšikauja
Kaip pasakojo D. Bastytė, šalis šiuo metu labai sparčiai keičiasi. Papua Naujojoje Gvinėjoje, kurios plotas yra maždaug 7 kartus didesnis nei Lietuvos, 2000 m. gyveno apie 5 mln. žmonių. 2009-aisiais gyventojų skaičius siekė 6 mln., o 2012 m. – jau 7,2 mln.
Valdžios atstovai kartais net ir tiesiogiai patys dalyvauja nusikalstamoje veikloje. „Man pasakojo, kad buvo toks metas, kai masiškai vyko ginkluoti bankų apiplėšimai. Vėliau pasirodė, jog juose dalyvavo ir ministras pirmininkas. Mes piktinamės savo valdžia, bet iki šitos jiems dar toloka“, - juokėsi moteris.
Sparčiai auganti populiacija, iškasenų gavyba bei intensyvus miškų kirtimas daro įtaką ir šalies gamtai. Sąlytis su vakarietiška kultūra prie to taip pat prisideda. „Kondicionieriai, automobiliai ir panašūs dalykai vietiniams žmonėms yra svajonės ir trokštami daiktai. Jie sutinka, jog miškai yra svarbūs, bet sako, kad jiems vis tiek norėtųsi komforto. Jie iš tiesų nori tiek vieno, tiek kito, bet komforto labiau (nei to, ką duoda gamta – red. past.), nes jo neturi“, - kalbėjo savo lankymosi Papua Naujojoje Gvinėjoje metu su vietiniais gyventojais daug bendravusi D. Bastytė.
Milžiniška kultūrinė ir biologinė įvairovė
Savo tyrimu Dalia Bastytė norėjo pasigilinti būtent į sąsajas tarp Papua Naujosios Gvinėjos kultūrinės ir biologinės įvairovės. Visoje saloje, įskaitant ir vakarinę, Indonezijai priklausančią dalį, randama apie 5-10 proc. visų pasaulyje žinomų organizmų rūšių, nors sala užima mažiau nei 0,5 proc. Žemės paviršiaus ploto. Tokį didelį rūšių skaičių lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, tai jog sala yra atogrąžų platumose, o šiltas ir drėgnas klimatas yra palankus organizmų dauginimuisi ir klestėjimui. Geografinė izoliacija ir dideli reljefo skirtumai bei buveinių įvairovė taip pat skatino ir naujų rūšių vystymąsi. Didelė dalis Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių rūšių yra endeminės – nerandamos niekur kitur pasaulyje.
Tačiau Papua Naujoji Gvinėja garsėja ne tik milžiniška biologine, bet ir kultūrine įvairove. Pastarosios matu yra laikomas ir kalbų skaičius ir šiuo atžvilgiu Papua Naujoji Gvinėja pasaulyje yra nepralenkiama – šalyje priskaičiuojama daugiau nei 800 skirtingų kalbų.
Tarptautinės medienos kompanijos daro didelę žalą
Egzotiškoje šalyje daugumos vietinių gyventojų gyvenimai tebėra labai glaudžiai susiję su juos supančia gamta. Apie 83 proc. šalies populiacijos gyvena sunkiai pasiekiamose vietovėse, kalnuose esančiuose miškuose.
Žemės ūkis yra svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Anot D. Bastytės, paprastai taikomas itin primityvus žemdirbystės būdas – lydiminė žemdirbystė (angl. slash-and-burn).
Pasak D. Bastytės, iškirstas miškas atauga, bet reikia kelių šimtų metų, kol miško sudėtis pradeda priminti buvusią, vėl išauga didieji kietmedžiai. „Bet palyginus su tuo, ką daro tarptautinės medienos kompanijos, tai yra juokas. Tūkstančiuose hektarų jie vykdo atrankinius kietmedžio kirtimus. O kartais būna ir ištisiniai, plyni kirtimai, tai kartais net nėra iš kur tam miškui vėl užsisėti, jau nekalbant apie šimtus metų, kurių reikia jam ataugti. Taigi perspektyvos to miško tikrai nelabai kokios“, - kalbėjo LGF atstovė.
„Vakar“ reiškia „rytoj“
Mokslininkų manymu, Naujoji Gvinėja yra viena iš vos keleto vietų pasaulyje, kur savarankiškai imta verstis žemdirbyste. Ankstyviausi žemdirbystės pavyzdžiai saloje siekia 7 tūkst. metų pr. m. e. Dėl šios savarankiškos žemdirbystės pradžios vietinių gyventojų kultivuojami augalai smarkiai skiriasi nuo mums įprastų. Taro, primenantis mūsišką bulvę, yra vienas iš pagrindinių auginamų produktų. Pasak D. Bastytės, po keleto savaičių ji į šią daržovę jau nebegalėjo žiūrėti - toks neįprastas mūsų skrandžiui yra jos skonis.
Pasak jos, išskirtinis Papua Naujosios Gvinėjos bruožas yra tai, jog didžioji žemės dalis priklauso ne individualiems asmenims ar valstybei, bet gentims, kurios tenai gyvena.
Anot jos, dėl šios priežasties nelegalūs miškų kirtimai yra retas reiškinys, ne taip, kaip daugumoje kitų atogrąžų šalių. Kita vertus, gentys jiems priklausantį mišką tarptautinėms korporacijoms parduoda lengva ranka ir už mažus pinigus. Trumpalaikė nauda, įskaitant pakilusį pardavėjo statusą yra gerokai svarbesni nei miško išsaugojimas.
Tas pats pasakytina ir apie įvairias ten gyvenančias ir vietinių medžiojamas gyvūnų rūšis.
„Jeigu yra kaimas, tai aplink jį kelių kilometrų spindulių jau yra viskas, visos rūšys, kurios valgomos, išnykę. Kas juda, daug ką jie valgo, ir to jau neberasi šalia kaimo“, - sakė D. Bastytė.
Tokio netvaraus požiūrio paaiškinimą galima rasti ir papuasų kalbose. Kaip pasakojo moteris, kai kuriose jų kalbose žodis „vakar“ yra toks pats kaip žodis „rytoj“, žodis „užvakar“ toks pats kaip „poryt“. „Laikas jiems eina ratu, jie jo tiesiog nejaučia. Paklausi, kiek žmogui metų ir išgirsti tokį atsakymą, jog sunku patikėti. Aš dažniausiai galvodavau, kad jie tiesiog nežino, kiek jiems iš tiesų yra metų“, - kalbėjo moteris.
Nuotaką parduoda už kiaules
D. Bastytė taip pat užsiminė ir apie vietinių gyventojų religiją ir papročius. Pasak jos, gyventojai yra pakrikštyti, bet yra paplitusios įvairiausios krikščionybės atmainos, dažniausiai sumišusios su jų vietiniais tikėjimais.
„Sako, neik pro tą medį, ten negeros dvasios gyvena. Krikščionybė pas juos labai stipriai susisieja su gamta, nėra tokios prieštaros, kaip kad buvo pas mus, kai istoriniais laikais buvo bandoma išrauti pagonybės liekanas. Pas juos visa tai yra išlikę“, - prisiminė D. Bastytė.
Gamtininkė nelinksmai pridūrė, jog pačiam paukščiui Papua Naujoji Gvinėja – nelabai rojus. Tiesa, šiuo metu rojaus paukščiai yra saugomi ir jų sumedžioti leidžiama tik tiek, kiek reikia ritualinėms genčių reikmėms.
Rojaus paukštis itin svarbus apeigose, bet kasdieniški reikalai, pasak D. Bastytės, yra matuojami žemiškesniais padarais – kiaulėmis.
„Iki europiečių atėjimo nebuvo jokių pinigų. Bet net ir šiandien, pavyzdžiui, nuotaka kainuoja tiek ir tiek kiaulių. Statusas gentyje nustatomas pagal tai, kas kam daugiau gali ko padovanoti. Jeigu vienas genties narys padovanojo kitam 100 kiaulių, o tas jam atgal 120 kiaulių, tai pastarasis ir bus genties vadas. Titulas nėra paveldimas, todėl statusą parodyti yra labai svarbu. Šita produkcija yra netgi svarbesnė nei produkcija išgyvenimui“, - apie Papua Naujosios Gvinėjos socialinę ir ekonominę sandarą pasakojo D. Bastytė.
Anot jos, atvykėlių statusas yra visiškai kitoks. Juokdamasi ji patikino, jog kiaulėmis atsiskaityti nereikia, tačiau reikalų su tavimi vietiniai turėti labai ir nenori. „Jie tavimi pasirūpins, pagelbės, bet kažkokio žmogiško ryšio nėra. Tavęs nepriima ir viskas. Gal ilgiau pagyvenus būtų kitaip“, - svarstė D.Bastytė. Šalyje ji keliaudama ir vykdydama mokslinį tyrimą iš viso praleido tris savaites.
Tyrimo dalyvius papirko spalvojimo knygelėmis
Padedama vertėjo kaimuose moteris su vietiniais diskutavo apie tai, kam jie naudoja įvairius augalus ir gyvūnus ir kurios rūšys jiems yra pačios svarbiausios. Pasak D. Bastytės, nuotykių netrūko tiek bandant pasiekti kaimus, tiek įtraukiant vietinius į tyrimą.
Vieną iš kaimų, Ohu, nuo didesnio miesto nutolusį apie 15 km, buvo galima paprastai pasiekti žvyrkeliu. Į antrąjį, Yagi, nutolusį per maždaug 95 km, teko keliauti ne tik automobiliu, bet dalį atstumo įveikti ir pėsčiomis.
Šioje gerų 20 km atkarpoje netgi teko keltis per keletą upių. Antrajame kaime, kaip pasakojo D. Bastytė, ji buvo pirmoji apsilankiusi baltaodė moteris. Ją išvydę vietiniai vaikai buvo labai išsigandę.
Nors ir dėl tyrimo vykdymo buvo sutarta su gyvenviečių vyresnybėmis, patys žmonės nerodė beveik jokio noro dalyvauti. Jiems „papirkti“ D. Bastytė pasakojo į Yagi kaimą atsivežusi spalvojimo knygučių ir panašių niekučių vaikams, o artimesniame kaime nebeapsiėjo be pinigų.
Žmonės ima saugoti tai, ko netenka
Ohu kaime buvo išskirtos tokios pagrindinės kategorijos, kaip panaudojami augalai: maistas, gėrimas, kasdienis naudojimas, šventės ir ceremonijos, medicina ir statybos. Tolimesniame kaime jos skyrėsi nežymiai ir buvo šios: maistas, gėrimas, statyba, medicina, papuošimai, poilsis, magija ir įrankiai. Čia vietiniai iš viso įvardino 57 augalų taksonus (rūšis arba kai rūšių nežinodavo, gentis ir šeimas), kuriuos naudoja įvairiose gyvenimo srityse.
Kai vakariečiai galvoja apie įvairias gentis atogrąžų šalyse, dažnai įsivaizduojama, jog jų ryšys su gamta yra gerokai glaudesnis nei mūsų. Tačiau bent jau papuasų atvejis rodo, jog viskas nėra taip paprasta. Pasak D. Bastytės, vietiniai žmonės jai teigė, jog laukiniai augalai ir gyvūnai jiems yra labai svarbūs, tačiau net ir jiems labai svarbių organizmų rūšių aplink kaimus nebegali rasti, nes viskas išnaikinta.
„Aš irgi romantizavau čiabuvius prieš ten nuvažiuodama, dėl to, dabar mėgstu pabrėžti, kad nereikia jų romantizuoti. Man rodos, kad žmonės ima saugoti tai, ko netenka, Kai netektis juos jau gerokai paliečia. Kita vertus, tikrai nenorėčiau sakyti, kad mano poros savaičių ilgio tyrimai, kurie apėmė 2 kaimus gali būti išsamus žmonių požiūrio atspindys. Dabar žiūrėdama iš perspektyvos, manau, kad ten yra savų pagarbos būdų, kurie kenčia susidūrę su vakarietiška civilizacija ir vietinių žmonių troškimu ją perimti“, - kalbėjo D. Bastytė.
