Muziejaus simbolis - ąžuolas
„Koks čia medis? Pats tikriausias - ąžuolas“,- Ukmergės miškų urėdijos jaunuosius kūrėjus pasitiko muziejaus „Girios aidas“ direktorė Joana Janulevičiūtė.
Vos tik muziejaus lankytojai prisiglaudė prie ąžuolo, iš jo drevės iššoko pabaisa plėšikas. Tačiau antrajame muziejaus aukšte jų laukė gražuolė karalaitė.
1976 metais įkurtas miško muziejus anksčiau stovėjo ant vištos kojelės. Bet 1992 metais piktadariai jį sudegino. Muziejaus įkūrėjas, iškilusis miškininkas Algirdas Valavičius rankų nenuleido. Padedant visos šalies miškininkams muziejus buvo atstatytas dar didesnis ir erdvesnis. Jis jau turėjo tris kertines atramas, o jo viduryje, per tris aukštus „išaugo“ ąžuolas. Ne tik miškininkų, bet ir visų žmonių garbinamas medis. Tvirtumo ir ilgaamžiškumo simbolis.
„Su tautodailininku Tauru Česnulevičiumi Druskininkų miškų urėdijos Latežerio girininkijos miške nusižiūrėjome nudžiūvusį ąžuolą, bet kai nukirtome, jis įkrito į ten tyvuliuojantį Kermošijos ežerą. O tada tokios technikos, kaip šiandieną, nebuvo. Kaip mes tą ąžuolą iš ežero traukėme, kaip jį vilkome...“ - prisimena šįmet garbingą 80 metų sukaktį švęsiantis muziejaus įkūrėjas A.Valavičius.
Šiandien muziejaus vadovės J. Janulevičiūtės ąžuole demonstruojami plėšikai, ragana, nykštukai bei karalaitė – taudodailininko T.Česnulevičiaus skulptūros, kurias jis drožė pusantrų metų. Karalaitę, kurią skobiant pozavo vietos dzūkaitė, tautodailininkas apgyvendino viršutinėje ąžuolo drevėje - viršum raganų, plėšikų ir kitokio blogio.
Tautosakos motyvai – išskirtinis muziejaus „Girių aidas“ bruožas. Nuo jų prasidėjo muziejus, kai tautodailininkas Antanas Česnulis išdrožė ir pastatė „Eglę žalčių karalienę“. Dabar Eglė ir jos sūnūs Ąžuolas, Uosis , Beržas bei dukra Drebulė stovi po gyvais tų pačių pavadinimų medžiais ir muziejaus lankytojams padeda geriau suvokti šios visiems žinomos pasakos tikrąją prasmę - kertines žmogaus gyvenimo vertybes – meilę ir ištikimybę.
Čiulbėjo paukščiai, maurojo žvėrys
„Girių aido“ muziejus padalintas į tris erdves – ąžuolo, pušies ir beržo kambarius. Juose galima pamatyti, o turint didesnę vaizduotę ir užuosti medžio žievės ir sakų kvapą. Štai pušies kambaryje eksponuojami sakinimo įrankiai ir sakų surinkimo indeliai. Pušys būdavo sakinamos, iš jų sakų gaminamas tepalas batams, ratams, grindims - vaškas, net kremai rankoms ir veidui. Tačiau medis dėl to kentėjo. Pušų sakinimas tapo istorine praeitimi.
Muziejaus lankytojai sužinojo, kaip medžiai gydosi žaizdas – lapuočiai išsiaugina gumbus, o spygliuočiai aplieja jas sakais.
Ekskursijos dalyviams - ukmergiškiams nebuvo naujiena inkilų medis, pilnas įvairių dydžių ir formų inkilų. Inkilus jie kala ir miške kelia kasmet. Tačiau muziejuje jie sužinojo, kad inkiluose gyvena net tik paukščiai, bet ir drugeliai, kamanės.
Jaunieji Ukmergės miškų urėdijos literatai galėjo pamatyti ir išgirsti miško paukščius bei žvėris.
Muziejaus vadovė negailėjo patarimų, kaip elgtis juos sutikus miške. „Jei miške sutikto briedžio ausys yra nusvirusios į šoną - jis yra ramus, prie jo galima prisiartinti 5 metrų atstumu. Bet jei briedžio ausys pakeltos į viršų, jis yra piktas ir prie jo artintis nepatartina“, - porino ji.
O bebras, anot ekskursijos vadovės, graužia medžius todėl, kad jo „dantys neužaugtų iki žemės“.
Paukščiai ir žvėrys muziejuje šiandien nėra gyvi. Galima matyti tik jų iškamšas, paukščių čiulbesį, žvėrių maurojimą išgirsti iš grotuvų, elektroninių diskų. O buvo laikas, kai A.Valavičiui lankytojams pasakojant (ekskursijas jis vedė iki 2003 metų) apie miško gyventojas voveres, du voveriukai netikėtai išlįsdavo jam iš po apykaklės. Ne tik voverės gyveno viršum tuomečio muziejaus direktoriaus A.Valavičiaus kabineto, bet muziejaus parke ganėsi ir muflonai, danieliai, žvingavo arkliai poniai...
„Gyvūnai reikalauja daug žmogaus rūpesčių, todėl muziejuje jų nebeliko“, - šiandien apgailestauja muziejaus įkūrėjas A.Valavičius.
Parke atnaujinamos skulptūros
Bet užtat parke prie muziejaus tebestovi visos medžio skulptūros – Antano Česnulio „Želdintojas“ ir „Nykštukas“, triptikas „Medžiotojas“, „Šėrėjas“, „Paukščių globėjas“, Prano Petronio „Meška“ ir „Girinis“, Balio Dabruko „Nykštukai“, gaisrininkų patronas „Šv. Florijonas“, Zigmo Ramanausko „Agota“...
Kone kasmet muziejaus parke vyksta tautodailininkų, medžio drožėjų plenerai, kurių metu muziejui jie padovanoja vis naujų skulptūrų.
Labiausiai Ukmergės miškų urėdijos jauniesiems kūrėjams patiko atnaujinama Tauro Česnulevičiaus skulptūra „Verkiantis Nemunas“. Surištos Nemuno kojos ir rankos įspėja mus, jog nevalia teršti gėlųjų Žemės vandenų, kitaip juos, taigi ir mus surakins ekologinė katastrofa.
Ne mažiau jaunuosius literatus domino laukinių bičių būstas – parke eksponuojama drevė.
Pasak ekskursiją lydėjusio Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos praktikanto Deivydo Martinonio, drevinė bitininkystė – sena, 13 amžių siekianti miškų ūkio šaka. Kitaip ji dar vadinama medžiokline bitininkyste. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo senus medžius ir pastebėjęs landančias bites, kopdavo į juos ir kopinėdavo medų.
Drevės įprastai būdavo senuose medžiuose, gana aukštai, iškopti iš jų medų buvo sunku - reikėdavo lipti pasinaudojant geniu – ilga virve su lentute.
Drevė su bitėmis atitekdavo tam, kas ją rasdavo. Drevių savininkai iškirsdavo medžio kamiene tam tikrus ženklus, jie būdavo vienintelis jų nuosavybės įrodymas.
Drevė galėjo būti kito savininko miške, bet šis negalėjo paliesti medžio su svetima dreve.
Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, perkamos ir parduodamos.
Muziejaus parke tebestovi ir eigulio klėtelė, kurioje yra visi eigulio namų apyvokos daiktai, darbo miške įrankiai, tačiau šiuo metu klėtelė remontuojama, tad lankytojai ją galėjo apžiūrėti tik iš išorės.
Pasodino medelius
Muziejaus parke auga visiems pažįstami miško medžiai – eglės, pušys, uosiai ir drebulės bei retesni muziejaus šeimininkų bei jų svečių pasodinti augalai, kaip antai svyruoklinės eglės, įvairių formų kadagiai, kalninės pušys, puskiparisiai, svyruoklinės formos beržai.
Savo retųjų medžių guotelį pasodino ir Ukmergės miškų urėdijos lankytojai – kūrybinio konkurso „Mano pasaulis miške“ dalyviai. Jie atsivežė urėdijos medelyne išaugintą eglę, kalninę pušį, paprastąjį kadagį, vakarinę tuja ir net saugomą, Lietuvos Raudonosios knygos augalą – europinį kukmedį.
Ukmergės miškų urėdijos giraitė sužaliuos muziejaus prieigose, prie pat įvažiavimo į jo teritoriją.
Susipažino su Druskininkais
Ukmergės miškų urėdijos kūrybinio konkurso dalyviai susipažino ir su Druskininkų miestu – pasigėrėjo jo centre grojančiais fontanais, nusiprausė iš „Grožio šaltinio“ trykštančiu mineraliniu vandeniu, pasivaikščiojo prie Druskonio ežero.
Tądien, kai lankėsi ukmergiškiai, vyko Druskininkų miesto šventė, tad ekskursijos dalyviai turėjo progos pamatyti prie turizmo ir verslo informacijos centro vykstantį „Purvaspirdį“. Tai – futbolo varžybos purvo baseine. Žiūrovams tai buvo nepakartojamas reginys.
Keliavo 58 konkurso dalyviai
Kūrybinį konkursą paskelbusi Ukmergės miškų urėdija sulaukė 77 rašinių iš 33 urėdijos teritorijoje esančių bendrojo lavinimo mokyklų. Ta proga gegužės 17 dieną Pašilės miške vyko šventė, kurios metu buvo apdovanoti geriausių darbų autoriai. Tačiau be dovanų iš miško neišėjo nė vienas konkurso dalyvis. Nepaisant to, urėdija jiems dar padovanojo ir ekskursiją į miško muziejų Druskininkuose.
Į ekskursiją 58 konkurso dalyviai bei 7 juos lydintys mokytojai keliavo dviem autobusais. Vieną jų, paremdamas jaunuosius miško mylėtojus, atsiuntė Aleksandro Stulginskio universiteto Miškininkystės fakultetas.
Druskininkų miškų urėdija kolegų - Ukmergės miškų urėdijos jaunuosius kūrėjus į muziejų įleido taip pat nemokamai.
