Parduotuvėse kelias pastarąsias dienas driekėsi kilometrinės eilės ir buvo stumdomasi alkūnėmis. Įvairios bendrovės į ir taip perpildytą pašto dėžutę grūdo pasiūlymus „dovanos per 5 minutes!“, dar tikėdamosi suvilioti tik dabar Kalėdas prisiminusius piliečius. O užsnigtame Gervinių kaime tuo metu sklido kepamų meduolių kvapas... „Eko daiktų“ iniciatorė ir keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė teigia, jog į parduotuvę ją nuvijo tik pasibaigusios maisto atsargos – kaimas kelias dienas buvo visiškai užpustytas.

Tačiau daugiau ji ten kojos nekels net iki pat Naujųjų. Kalėdas šeima švenčia be blizgučių, maišų dovanų, ir sąskaitų išrašų, liudijančių, kokios sumos buvo išleistos šiai šventei. Ir, rodos, niekas dėl to labai nenusimena.

„Ekodaiktų“ dirbtuvėms bei parduotuvėlei vadovaujanti Birutė prisistato kaip nevartotoja. Todėl būtent apie tai, kaip Kalėdas švęsti kitaip GRYNAS.lt teiraujasi šios linksmos ir niekuomet energijos nepristingančios keturių vaikų mamos.

- Kaip ruošėtės šventėms? Spėčiau, kad kitaip, nei vos už 30-ies kilometrų nuo Jūsų kaimo, Vilniuje gyvenantys miestiečiai?

- Kalėdų pasiruošimą sutrikdė gamtinės sąlygos. Mus tik ką nuvalė. Praėjusį savaitgalį iki savaitės vidurio buvome užpustyti. Jau nebeturėjome ką valgyti, buvo belikę bulvės ir makaronai. Todėl bridau per pusnis iki kelio ir mane paėmė automobilis iš Vilniaus. Vykau ir pirkau daug maisto, kad galėtume ramiai išbūti iki Naujų metų ir dar po jų. Galiu prisipažinti, kad išleidau daug pinigų maistui, tačiau pirkau tik tai, kas būtina. Beje, pirkau ir galvojau sau: „Ačiū dievui – šiandien atkentėsiu ir daugiau į parduotuvę reikės tik po Naujųjų metų.“ Siaubinga, kas parduotuvėse tuo metu dėjosi.

Dabar dėl dovanų... Neperku jų niekam, išskyrus vaikus. Nes pas juos a le ateina Kalėdų senis. Vaikai rašo tam Kalėdų seniui laiškus. Jie turi savo visų metų svajonę. Perkame vaikams žaislus du kartus per metus – per gimtadienius ir per Kalėdas. Ir praktiškai visada jie nori kažko panašaus.

- O kaip draugai ir visi kiti suaugę? Juos paliekate be dovanų?

- Visos kitos kalėdinės dovanos – tai meduoliai. Mes juos patys kepam, patys išpaišome ir užrašome – padarome vardinius kitiems šeimos nariams arba draugams. Tada su didžiausia meile dovanojame. Visi mūsų draugai jau žino apie tuos meduolius ir laukia jų, klausia, koks receptas. Nesakome. Nes recepto nėra – jis iš galvos (juokiasi). Pavyzdžiui, kepame su medumi, kurį iškopinėjo mūsų tėtis. Ir tas pats medus kasmet skiriasi. Šiemet sugalvojome kepti su Ghi sviestu (lydytas sviestas, kuriame suirę dalis baltymų, likę tik riebalai, - red. past.) Prabangiai taip. Ir vėl kitoks jų skonis.

Dabar jau lengva. Bet prieš kelerius mane vis dar „užnešdavo“: „Aaa, visi bėga, visi perka, tai ir mes pirkim, dovanokim tam, ir anam.“ Dabar sakau sau: „Ramiai. Nereikia čia nieko pirkti.“ Mes galime ne tik kepti meduolius – galime piešti atvirukus, siūti visokius žmogeliukus, pačios pakuoti.

Mane stebina vaikai – susukame tūteles glajui tepti, o juk piešti ta tūtele gana sudėtinga. Bet kadangi praktikuojasi jau keleri metai – puikiausiai 9, 7 ir 6 metų vaikai išpaišo tuos savo meduolius. Jiems tie meduoliai labai brangūs. Ir procesas labai smagus – visi namai kvepia meduoliais.

- Ar rankų darbo meduoliais kažkaip paveikiate ir draugus? Ar jie irgi mėgina dovanoti rankų darbo dovanas?

- Kaip minėjau, daug kas klausia, kaip tuos meduolius kepti. Per kelerius metus jau turime tokių pasekėjų, kurie už meduolius atsidėkoja meduoliais (šypsosi). Mano sesuo kepa imbierinius sausainiukus, ar kokius kitokius saldainiukus, šeimos moterys dekupažo technika dekoruoja kalėdinius žaisliukus.

Bent iš artimiausių žmonių, draugų rato jau nebegaunu žvakidžių, kurių nėra kur dėti.
Pas mus tokie nesąmoningi, tokie be ryšio daiktai tiesiog „neateina“. Dėl to smagu. Vadinasi, niekas iš artimiausių žmonių nekelia prekybininkams apyvartos. Ir nepasiduoda masinei psichozei.

- Tai psichozė, kuri daugelį ištinka prieš Kalėdas?

-Taip, tai yra masinė psichozė. Tokio... kažkokio masinio jausmo. Turbūt žmogų, kuris gyvena mieste tai labiau paveikia nei mane, gyvenančią kaime. Jei matyčiau tuos visus kamščius ir kaip visi važiuoja, visi perka – turbūt tai mane irgi kažkaip dirgintų. Galbūt ir pagalvočiau - „man irgi reikia!“.

- O dar visas miestas iškabinėtas elniais, seniais šalčiais ir bumbulais...

- Aš nebetikiu. Nebetikiu jokiom reklaminėm akcijom. Išvis netikiu nuolaidomis parduotuvėse. Perku daiktą tada, kai jo reikia, nesvarbu, kiek kainuotų. Man yra... ne tai, kad skaudu, bet tiesiog keista! Jeigu daiktui galima padaryti 70 procentų nuolaidą – nes didysis išpardavimas – tai kiek tas daiktas iš tiesų vertas? Jei rūbas kainavo 100 litų, dabar kainuoja 30, tai visi, kurie jį anksčiau nusipirko už 100 litų yra durneliai?

- O kaip jei atsistojate į „kitos stovyklos“ poziciją? „Ekodaiktai“ taip pat turi nedidelę krautuvėlę. Ar joje būna kalėdinių nuolaidų?

- Ne. Mes prekiaujame, pavyzdžiui, kartono nameliais. Man skambina žmogus ir klausia – gal pritaikysite kokią nors nuolaidą? Vat, nepritaikysiu, nepyk. Ar jūs perkate namą, ar nuolaidą? Nes daiktas kainuoja tiek, kiek jis kainuoja.

- Supratau. Tai galima sakyti, kad miestiečiai patiria didesnį spaudimą pasiduoti tam pirkimo vajui?

- Na, visą savaitę iki šiol nebuvau mieste. Nelabai įsivaizduoju, kas ten darėsi. Greičiausiai bendradarbiai, draugai susitinka prieš Kalėdas, įteikia tau dovanėlę. Jei neturi nieko, ką padovanoti atgal, juk kažkaip kvailai jautiesi. Ir jei tai tęsiasi visą savaitę – galiausiai vis tiek tave „pribaigia“. Eini ir prisiperki krūvą dovanų, kad jau kitą sykį kvailai nesijaustum.
Reikia išlaikyti stuburą... Kad neišsimuštum iš vėžių, kai tau įteikia dovaną, o tu jos neturi, reikia turėti tokį įsitikinimą, kad tai, ką darai, yra teisinga.

Praėjusios savaitės viduryje pabuvojau mieste, ir jau pagavau save galvojant: „Aa, aš neturiu kalėdinės dovanėlės... ir nereikia!“ (juokiasi).

- Vis dėlto yra šeimų, kuriose tradiciškai keičiamasi kalėdinėmis dovanomis. Kaip ieškant dovanų įvertinti, ar tikrai ta dovana reikalinga, praktiška?

- Galvoju, kad yra kelios kategorijos dovanų pirkėjų. Yra labai daug žmonių, kurie perka nuolaidas. Ir yra žmonės, kurie perka daiktą. Jei gavote žvakidę, greičiausiai žmogus Jums pirko nuolaidą. Nes nejau tam artimam žmogui taip reikia žvakidės? Tiesiog ji buvo su kokia 70 procentų nuolaida.
Jei paanalizavus tuos pirkėjų įpročius... vis pagalvoju, kad mes tampame sąmoningesni tuo pirkimo klausimu. Nes mano artimųjų ratas taip nebedaro.

Bet kai paskelbia akciją „Jamam!“ ar kokį kitą „totalinį išpardavimą“, tie pilni prekybos centrai, žmonių skaičius juose, prekybininkų skaičiuojamos apyvartos... Visa tai rodo, kad iš esmės niekas nepasikeitė. Kaip buvo, taip ir liko daugybė žmonių, kurie perka nuolaidas.
Man irgi skambina įvairūs pardavėjai ir saldžiu balseliu dėsto: „Bet mūsų daiktui dabar 70 procentų nuolaida...“ Palaukit, sakau, jūs man parduodate daiktą ar nuolaidą?
Man jau koktu nuo viso to.

-O kokia dovana būtų iš tiesų nuoširdi? Jau supratau, kad ne žvakidė... 

- Galvoju, kad ta, kai tu ieškai dovanos žmogui. Akivaizdu, kad negali urmu tokių dovanų pripirkti. Tu galvoji, kas žmogui būtų geriausia, kas jį labiausiai pradžiugintų. Bet, sakau, taip gali nupirkti dovanas tik artimiausiems žmonėms.

Kiekvienas žmogus turi savas vertybes. Man, pavyzdžiui, vertybė yra knygos. Manau, kad visiems atvejams, bet kokiems žmonėms, bet kokia proga galiu padovanoti knygą. Bet čia man taip atrodo. Žinote, aš praradusi dovanų pirkimo įgūdžius (juokiasi).
O jei rimtai, žmonėms trūksta sąmoningumo pirkimo klausimu.

- Bet jūs turite laiko kepti meduolius. O gal dirbantys žmonės negali sau to leisti? Kaip manote?

- Tiesą sakant, mums meduolių kiekis priklauso nuo metų, nuo žmonių skaičiaus, su kuriais bendraujame. Aš esu vaiko priežiūros atostogose, todėl taip, neinu į darbą. Ir mano pažinčių ratas yra susiaurėjęs. Tai yra artimiausi draugai ir šeima. Vadinasi, meduolių mums reikia mažiau. Tada, kai ėjau į darbą, dar norėjau palaikyti gerus santykius su klientais ir meduolių reikėjo tris kartus daugiau. Bet ir tai... Ar tikrai kiekvienam reikia dovanoti po maišelį meduolių? O gal galima padovanoti vieną?

Ar tikrai turime tiek finansų, laiko ir kitų išteklių, kad galėtume prikepti visiems meduolių?
Mūsų pagrindinis kriterijus - „neužparinti“ savęs. Kad nesijustų, jog dirbi sunkų darbą, lyg koks meduolių cechas esi. Šiemet meduolius kepėme tik vieną vienintelį kartą.
Bet bus išeiginių – tai prikepsim. Porą kartų, vadinasi, per porą vakarų. Šiemet labai gerai susidėliojo laisvos dienos. Bet parduotuvės buvo pilnos žmonių...

- Turiu dar vieną klausimą apie parduotuves. Vakar stebėjau vaizdą, kai vaikas net įraudęs klykia „Noriu!“ ir bėgioja ratais po prekybos centrą. Pasimetęs tėtis nežino ką daryti. Kaip jūs auklėjate savo vaikus, kad nenutiktų tokių dalykų?

- Žinoma, to neišvengiame. Pamenu, praėjusios savaitės viduryje grįžau namo iš miesto. Buvau prižadėjusi, kad nupirksiu po vaikišką žurnalą. Ir tiesiog pamiršau, nes pirkinių sąraše tų žurnalų nebuvo. Ir vos įžengus į namus išgirdau: „Ar nupirkai žurnalą?!“. Tada jie visi trys žliumbė, kad nenupirkau. 

Bet tada lieka du variantai. Jeigu susikraučiau juos į automobilį, važiuočiau į parduotuvę pirkti žurnalo - nes juk tikrai kalta, kad nenupirkau, tada ten jie būtų užsinorėję kinderių. Ar dar kokių saldainių. Tai – vaikiški kaprizai. Vaikai nori blizgučių. Aš niekaip nereaguoju. Ir jie tai žino. O patikėkite, kokį turiu spaudimą – iš trijų, tik mažasis dar neprašo nieko. 

Geriau vaiko nesivesti į parduotuvę. Arba dar vienas metodas – kiekvienam duoti po 5 litus. Ir tada kad bėgioja, kad renkasi, kad nervinasi toje parduotuvėje. Galų gale patys priima kažkokį sprendimą – ar labiau vykusį, ar nevykusį. Ne mano reikalas – nenoriu į tai veltis. 

Bent jau tai, kad dovanos atkeliauja tik per gimtadienį ir Kalėdas – puikiai veikia. Kodėl turėčiau ką nors pirkti kitu metu? Ar man kas nors dovanas šiaip sau perka? Štai knygų visuomet galiu jiems nupirkti.

- Gerai – paskutinis klausimas. Kokia eglutė stovi Jūsų namuose?

- Hmm, ilgai gvildenome šią temą. Eglutės iš miško niekada neturim ir neturėjom. Na, gal prieš dešimtmetį paskutinį kartą puošiau tokią eglutę. Niekada neanalizavau, kodėl. Tai tiesiog mano širdies toks pojūtis – nenoriu. Dar turėjom mažą plastmasinę eglutę. O dabar turim ilgą ilgą dirbtinę girliandą. Ir tą girliandą kasmet puošiame vaikų gamintais, arba šiaudiniais papuošimais. Kabiname meduolių, dar visokių dalykų. Vis kasmet pasvarstome – gal mums jau reikia naujos eglutės? Bet kad nereikia!

Beje, šiemet visai Rūdiškių bendruomenei vedžiau šiaudinių žaisliukų pamokėlę, kad vaikų darželio eglutę jais papuoštume. Kadangi tai – vienas iš mano mokomų amatų, palaikau žmones, kurie nori gražiai ir šiek tiek senoviškai pasipuošti.

- Ačiū už nuoširdų pokalbį!