Kelionė į tropinę šalį gali baigtis „poilsiu“ ligoninėje

Kiekvienas mūsų esame girdėję apie marą. Šioji liga, sukeldavusi milžiniškas epidemijas ir nusinešusi milijonus gyvybių, tapo baisiausio pavojaus simboliu. Ne veltui mes sakome „bijoti kaip maro“ arba „bėgti kaip nuo maro“ kuomet norime parodyti išgąsčio mastą arba žūtbūtinį siekį pabėgti nuo grėsmės. Taip pat ne atsitiktinai kai kurias ligas kartais pavadina naujuoju maru. Pvz. AIDS buvo tituluojamas „XX a. maru“, kartais to paties epiteto nesipelno ir kitos ligos, tokios kaip antibiotikams atspari tuberkuliozė ar pavojingosios gripo atmainos. Tiesa, „paukščių“, „kiaulių“ ar dar kokios „gyvulinės“ atmainos gripo atmainos kartais tebūna farmacininkų fantazijos vaisius, arba jų potenciali grėsmė būna kur kas mažesnė nei skelbiama. Todėl eilinio „maro“ atradimą visuomet reikia vertinti su tam tikra skepsio doze.

Plinta ligos, nebūdingos Šiaurės kraštams

Tačiau šiuolaikiniame globaliame pasaulyje atsirado pakankamai naujai atrastų, tačiau jau pradėjusių plisti mirtinų ligų, kurios visiškai pagrįstai gali būti tituluojamos XXI amžiaus maru. Tai, kas vakar buvo, pvz., izoliuotai Afrikos teritorijai būdinga liga, jau šiandien gali tapti Vakarų didmiestyje plintančiu užkratu. Ir svarbiausiai veiksnys, kodėl taip vyksta, yra ne vėjo ar vandenynų srovių kryptys, o būtent žmogaus veikla.

Maliarija, denge karštinė, geltonasis drugys, hemoragines karštinės – tai ligos, kurios plito daugiausiai tarp Afrikos ir Pietryčių Azijos gyventojų ir Europoje buvo retos, o kai kurios net iki paskutinių dešimtmečių nebuvo apskritai fiksuojamos. Taip pat dalis ligų tiesiog išnyko kartu su jas platinusių vabzdžių populiacijomis. Taip, Europoje beveik 150 metų nebuvo užsikrėtimo geltonuoju drugiu atvejų, išskyrus įvežtinius, tačiau ir vėl pradėti fiksuoti „vietiniai“ užsikrėtimo atvejai ( pvz. Maljorkoje).

Kita tropinė liga, lėtai bet užtikrintai artėjanti prie šiaurės šalių, yra maliarija. Bet kaip gali plisti šioji liga, kuriai reikia sparnuotų „talkininkų“ jai pernešti? Pasirodo Europoje ne tik jau apsigyveno Azijos tigrinių uodų (lot. Aedes albopictus) populiacijos, tačiau šie vabzdžiai sėkmingai plečia savo gyvenamąją teritoriją. Šie, net kelias pavojingas ligas galintys platinti vabzdžiai jau skraido Prancūzijoje, Belgijoje. Juolab, kad jie yra patyrę keliauninkai, kurie net automobilių padangas „išmoko“ naudoti savo kelionėms.

Beje, į JAV jie būtent per importuojamas iš Azijos padangas ir pateko. Parazitų paplitimo prognozavimo klausimu mokslininkai domisi labai rimtai. Liverpulio universiteto mokslininkų grupė sudarė ir nuodugniai išnagrinėjo klimatinius modelius, leidžiančius prognozuoti uodo paplitimo perspektyvas. Jų teigimu, Britų salose šis parazitas apsigyvens jau 2030 m. Nieko gero nežada tyrimai ir Italijos, pietų Vokietijos ir Balkanų šalių gyventojams, ir tik laiko klausimas, kada šis parazitas pradės „šturmuoti“ dar šiauresnes teritorijas.

Kartais nereikia net ir „svetimšalio“ vabzdžio ligai pernešti. Štai pietų Graikijos Lakonijos provincijoje nuolatos gyveno uodų, teoriškai galinčių užkrėsti maliarija populiaciją ( ir labai senai buvo fiksuojami vietiniai maliarijos atvejai), tačiau maliarija savaime tarp uodu neplinta ir reikia ligonio, kuris taps uodų auka ir tuo pačiu užkrato šaltiniu. Graikijoje šiuo šaltiniu tapo pakistaniečiai, atvykę dirbti sezoninius darbus, tarp kurių buvo ir maliarijos nešėjų. Taigi, ir šiuo atveju ligos protrūkis tapo ekonominės globalizacijos pasekme.

Be to, kurį laiką dėmesys kraujasiurbių parazitų platinamoms ligoms Vakarų valstybėse buvo sumažėjęs, nes atrodė, kad kartu su veiksmingomis dezinfekcijos priemonėmis šioji problema išnyko. Tačiau kasmet per beveik 80 tūkst. europiečių suserga įvairiomis ligomis būtent dėl tokių parazitų įgėlimų ir tendencija, kuomet vėl didėja ne tik užsikrėtusių žmonių skaičius bet ir plečiasi fiksuojamų ligų sąrašas, išlieka.

Gali grįžti „juodosios mirties“ laikai?

Bet, nepaisant to, kad pvz. maliarija ir laikoma liga-žudike, kurį įvairias duomenimis pasaulyje nusineša nuo 1 iki 4 mln. gyvybių, tačiau žinant, kad ja užsikrečia iki 0,5 mlrd. žmonių, laikyti ją didžiausiu, iš tropikų atkeliaujančiu pavoju, tikrai nėra pagrindo. Juolab, kad šioji liga yra pagydoma.

Tačiau šiltėjantis klimatas ir vis didesnė globalizacija, intensyvinanti prekių mainus ir didinanti keliaujančių žmonių srautus, gali atnešti mums ligas, kurios tikrai gali priminti Europai „juodosios mirties“ (taip viduramžiai buvo vadinamas maras) laikus.

Mirtingumas siekia 80 proc. (kai kuriais atvejais iki 100), nėra jokių vaistų ar skiepų. Užsikrėsti liga pakanka rankos paspaudimo ar buvimo su ligoniu vienoje patalpoje. Štai jums ir naujo „maro“ sukėlėjo portretas. Kai 1976 m. Ebola upės regione (Konge) prasidėjo iki tol nežinomos ligos protrūkis, mokslininkus nustebino ypatingai aukštas 88 proc. siekiantis mirtingumas. 

Tiesa, žinant Afrikos medicinos lygį ir pavojingų lokalių ligų gausą, ilgą laiką naujai atrastam virusui, pavadintu pagal atradimo vieta Ebolos virusu, nebuvo skiriamas didesnis dėmesys. Juolab, kad po pirmojo viruso protrūkio visi naujai kilę ilgus metus nebuvo tiek pražūtingi, nes juos sukeldavo šiek tiek mažiau pavojingas Sudano viruso štamas. Tiesa, ir jis pražudo daugiau nei pusę susirgusiųjų. Tačiau, kuomet 2003-2004 m. epidemijos metu numirė 9 pacientai iš 10-ties, apie šią ligą pradėta kalbėti kaip apie rimtą grėsmę žmonijai.

Tai, kad šioji liga nėra lokali, parodo kaip tik šiuo metu prasidėjusi nauja epidemija. Užsikrėtusių yra Siera-Leonėje, Malyje, Gvinėjoje, Liberijoje. Pirmasis atvejis užfiksuotas ir tankiausiai apgyvendintoje Afrikos valstybėje - Nigerijoje. JTO atstovas Keiji Fukuda apibūdino kylančią epidemiją kaip pavojingiausią iš iki tol buvusių ir tuo pačiu konstatavo, kad realių būdų įveikti ligą tiesiog neegzistuoja. O JTO pagalba pažabojant protrūkį, tai specialistų, užtikrinsiančių karantino režimą, siuntimas.

Ką daryti, kad poilsis turistaujant neapkarstų?

Atrodytų, kodėl mums, gyvenantiems taip toli nuo Afrikos, tai turėtų rūpėti? Deja, visiškai akivaizdu, kad šio viruso paplitimui įtakos turės ir šiltėjantis klimatas, ir prekybiniai ar turistiniai mainai, kaip tai atsitinka kitų tropinių ligų atveju. Ir pavojus gali būti dar didesnis, žinant, kad ebolos virusui plisti nebūtinas „tarpininkas“ (nors parazitai taip pat prisideda prie užkrato plitimo).

Tam, kad straipsnis nebūtų vien tik sausos teorijos rinkinys, pakalbėkime apie tai, kas vis tik gali būti svarbu iš praktinės pusės. Be abejo, tikimybė patekti į ebolos viruso protrūkio židinį lietuviui nėra didelė, nors kai kurie mūsų turistai ir pasiekia pačius atokiausius pasaulio kampelius. Be to, ekstremaliomis sąlygomis keliaujantys dažniausiai prieš keliaujant sužino apie pasirinktos šalies epideminę situaciją ir pagal tai koreguoja savo maršrutą. 

Citata

Vos pasukę nuo „pramintų“ turistinių kelių galite patekti į visiškai kitą pasaulį, ir minutė praleista prie vandens telkinio (o kartais tai būna atliekų pilna stovinčio vandens bala) gali baigtis ilgu „poilsiu“ ligoninėje.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad patyrę keliautojai nevengia skiepytis nuo tų ligų, kurioms skiepai egzistuoja. O štai naujokai apie tai dažnai pamiršta, klaidingai manydami, kad keliavimas paruoštais turistiniais maršrutais yra saugumo garantas. Deja, uodai ir kiti kraujasiusbiai parazitai gali pasiekti jus ir viešbučio kambaryje, todėl apsaugoti save skiepais, jei keliaujate į Afriką ar Pietryčių Aziją, yra visai ne pro šalį, kaip ir naudoti priemones įvairiems parazitams atbaidyti.

Be to, pravartu prisiminti, kad turistų gausiau lankomose vietose sanitarinė kontrolė yra griežtesnė, tačiau vos pasukę nuo „pramintų“ turistinių kelių galite patekti į visiškai kitą pasaulį, ir minutė praleista prie vandens telkinio (o kartais tai būna atliekų pilna stovinčio vandens bala) gali baigtis ilgu „poilsiu“ ligoninėje.