Lietuvoje vasarą viešinti danininkė Justė Arlauskaitė – Jazzu prasitarė, jog ją žavi Lietuvoje sparčiai populiarėjantis vintažas.
Šis stilius – būdas „perdirbti“ drabužius, pristabdyti vartojimo kultūrą ir kartu atrodyti originaliai bei stilingai. Nors pusę atlikėjos spintos užima būtent vintažiniai rūbai, ji prisipažįsta, jog nėra „užkietėjusi žalioji“. Šį stilių ji renkasi dėl galimybės atrodyti išskirtinai. Nors atlikėja naujų rūbų dažniausiai įsigyja Londone, šią vasarą ji tikina buvusi maloniai nustebinta ir Lietuvoje pridygusių „komisiukų“ ar „butikų“. Su Jazzu kalbamės apie vintažą, jo apraiškas Londone bei Lietuvoje, mėgstamus dizainerius bei madą.
Kaip palyginti vintažą ir dėvėtų drabužių parduotuves, pavyzdžiui, „Humaną“ – ar turi jie kokių nors panašumų?
Panašumas tas, kad ir tie, ir tie drabužiai jau buvo kažkieno dėvėti, be to žinau, kad vienoje „Humanoje“ yra netgi 60-ųjų, 80-ųjų laikotarpių drabužių skyriai. Tačiau tikrų „vintage“ parduotuvių su „Humana“ nelyginčiau. Kiekviena tikra vintažo parduotuvėlė turi savo nuotaiką, interjerą, didžiulį pasirinkimą tik stilingų drabužių. Į „Humaną“ užsuku labai retai ir tik į „vintage“ skyrių, o štai bet kokios tikros vintažo parduotuvėlės ramiai niekaip nepraeinu (šypsosi).
Ar svarbu, iš kokio žmogaus įsigyjamas senovinis daiktas ?
Kaip ir visur galioja humaniškumas - man labai svarbus bendravimas, juk visų pirma žmonės ir sukuria tam tikrą atmosferą. Kita vertus, jei daiktas labai patinka, juk jis nebus blogesnis nuo to, kad jį pardavęs žmogus buvo piktas ir mažai šypsojosi.Visai kas kita, kai perki daiktą iš žmogaus ir žinai, kad tai buvo jo. Londone turėjau mėgstamą parduotuvėlę „Shepherd's bush“, kur užsukdavau itin dažnai. Ten pora pardavinėjo atrodytų viską, ką buvo užgyvenę: nuo drabužių iki interjero detalių, knygų ir panašiai. Aš taip dažnai pas juos ką nors nusipirkdavau, kad galiausiai jie man pradėjo dovanoti, dažnai šnekėdavomės. Tai buvo itin šilti žmonės ir visada iš jų išeidavau su šypsena. Ir kiekvienas ten įsigytas daiktas man būdavo mielas, žinojau kiekvieno daikto istoriją.
Kaip vertintumėte vintažo populiarėjimą pastaraisiais metais Lietuvoje? Ar užtenkatuo užsiimančių žmonių ir pasiūlos? O gal toks stilius turi potencialą virsti masine mada?
Pastebėjau kad jaunimas, ypač vilniečiai, labai pamėgo „vintage“ stilių. Kadangi pati apsipirkinėju Londone, niekada per daug nesigilinau į vintažinių drabužių kiekybę ir kokybę Lietuvoje. Tačiau dabar užtrukau čia 3 mėnesius ir teko apsilankyti poroje „komisiukų“, kurie labai maloniai nustebino ir tikrai prilygo mano mėgstamoms krautuvėlėms Londone. Visada norisi, kad gero būtų daugiau, tad tikėkimės, su laiku rasis vis daugiau vintažo parduotuvėlių - tai ir gražu, ir pigu, ir išradinga. Visgi nemanau, kad tai virs masine mada o tai ir nebūtų gerai - mes kiekvienas esame skirtingi, individualūs, turime kitokius skonius. Kas būtų, jei visi pradėtumėme vaikščioti kaip klonai?... Neįdomu.
Ar bandote kažką persiūti, perdaryti, ar tiesiog ieškote originalių daiktų?
Dažniausiai ieškau originalių daiktų, kurie būtų pasiūti kaip „ant manęs“ - tada atrodo, kad drabužis pats mane susirado ir jį nešioju labai ilgai. Persisiuvu nebent sukneles scenai - kartais norisi nuimti ar pridėti vieną ar kitą detalę, čia susiaurinti, čia paplatinti, prisiūti kokį auksinį kaspinėlį ar didesnes sagas, tiesiog paeksperimentuoti.
Garsūs dizaineriai ir parduotuvių tinklai taip pat „užuodžia“ tendencijas – kolekcijos tarsi grįžta keliais dešimtmečiais atgal. Ar perkate ir tokius drabužius, ar tai, kad naujas drabužis pasiūtas pagal seną modelį prieštarauja vintažo idėjai?
Gerai semtis įkvėpimo iš gero pavyzdžio. Šiuo atveju „vintage“ - tikras idėjų šaltinis dizaineriams. Man patinka susimaišę stiliai, laikotarpiai - taip galima atrasti labai įdomių, tau tinkančių dalykų. O pati perku įvairius drabužius, neturiu „fetišo“ tik vintažo judejimui ir neapsiriboju vien juo.
Ar Jus tenkina tokių rūbų pasiūla Lietuvoje, ar vis dėlto norėdama kažką įsigyti vykstate į Londoną?
Neprisimenu kada taip tikrai „šopinausi“ Lietuvoje... Vis tik man patinka apsipirkti Londone. Mane erzina didžiuliai prekybos centrai, o kad įsigytum gerą, kokybišką daiktą ar originalią vintažo suknelę, ten nereikia brautis, lipti per galvas, kęsti tų baisių šviesų. Londone tiesiog daug pasirinkimo.
Ar naudojatės dizainerių paslaugomis prieš lipdama į sceną ar netgi kasdieniam stiliui sukurti?
Taip, jau ne vienerius metus dirbu su dizainere Daiva Urbonavičiūte. Mes labai puikai viena kitą suprantame ir esame puikus tandemas. Pamenu pirmą kartą ėjau pro „Zorazą“ ir pagalvojau - „va, visiškai mano stilius!“ Taip viskas ir prasidėjo...
Lietuvoje dažna bulvarinių leidinių tema – kas ką buvo apsirengę. Ar esate išgirdusi aršios kritikos dėl savo aprangos?
Aš nesistengiu papulti į lietuvišką „pletkų“ turgų, bet jei jau netyčia papuolu, tai būna visokių atsiliepimų- juk negali visiems įtikti ir patikti. Tačiau man svarbiausia kaip aš pati jaučiuosi, o nuomonės ar patarimų klausiu ir klausau savo mamos, draugų ir savo dizainerių bei stilistų. Objektyvią bei pagrįstą kritiką visada priimsiu,bet tuščių pavyduolių komentarų – niekada. Man jų gaila - sėdi vargšai dvasios ubagai, nieko nepasiekę žmogeliai, neturi savų įdomių gyvenimų tai gyvena kitų gyvenimus ir pila purvą, nes pavydi ir yra pikti ant savęs... Tegul.
Kokias medžiagas labiausiai mėgstate ar tai nėra svarbu renkantis drabužį?
Kasdienai renkuosi liną, džinsą, šilką, žinoma, medvilnę, patinka ir kašmyro vilna. Tiesą sakant, man patinka derinti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus audinius, raštus. Kasdieninei aprangai, manau, reikia rinktis patogius, nesiglamžančius, nesiveliančius ir ypatingo dėmesio nereikalaujančius drabužius. Na, o scena - visai kas kita. Žinoma, turiu jaustis patogiai, bet valandai dviems galiu apsitempti odos imitacijos suknelę dėl „dark angel“ įvaizdžio (šypsosi).
Ar turite mėgstamus dizainerius?
Iš Lietuvos labiausiai patinka Daivos Urbonavičiūtės, Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės, Juozo Statkevičiaus, jauno dizainerio Roberto Kalinkino darbai. Iš užsienio - Vivienne Westwood, Alexander Mc Queeno, Chanel,Tomo Fordo ( jo kvepalai „Black orchid“ -dieviški!!!), Marco Jackobso darbai.
Ar skaitote vis populiarėjančius mados tinklaraščius ir ar jie naudingi?
Kai turiu laiko pasiskaitau įvairius blogus. Žinoma jie naudingi – kūrybingi žmonės madą kuria, apie ją rašo, yra kupini idėjų ir jomis dalinasi. Ten tikrai galima atrasti neįprastų variacijų drabužiais ir keistų, originalių sprendimų.
Ar svarbi drabužių kaina, kiek honorarų galėtumėte jiems išleisti?
Man drabužio kaina yra visiškai nesvarbi, be to nesivaikau etikečių. Galiu nusipirkti marškinėlius iš „Primark“ už 5 svarus, vintažo suknelę už 50 svaru, ar dizainerio batus už 500 svarų... Tik su viena sąlyga - daiktas turi labai patikti.
