9 iš 10 europiečių teigia, kad yra sunerimę dėl plastiko atliekų keliamos grėsmės aplinkai ir žmogaus sveikatai. Eurobarometro duomenimis, 2017 m. vykdytos apklausos metu daugiau nei pusė europiečių teigė, kad stengiasi kasdienybėje naudoti kuo mažiau plastiko maišelių. Ir visgi, augant vartojimui, nuolat gausėja šių aplinką teršiančių atliekų. Ir tai kelia vis daugiau problemų.
Už plastikinį maišelį – 4 metai kalėjimo
„The Economist“ rašo, kad XX a. 7 deš. chemijos inžinieriai ištobulino pigius ir greitus būdus gaminti plastiką. Angliavandenilių molekulės galėjo būti sujungtos ir išlietos praktiškai į bet ką: nuo paprasčiausių gėrimų šiaudelių ir plastikinių butelių iki barbių ir sudėtingų komponentų, naudojamų elektronikos srityje. Nuo tada pasaulinė plastiko gamyba augo tris kartus greičiau nei pasaulinis BVP: nuo 2 mln. tonų per metus iki 380 mln. tonų pernai.
Bloga žinia ta, kad iš maždaug 6,3 mlrd. tonų plastiko, kuris buvo pagamintas nuo praėjusio amžiaus vidurio, tik 9 proc. perdirbta, dar 12 proc. – sudeginta aukštos temperatūros krosnyse. Likusi dalis atsidūrė sąvartynuose arba pateko į aplinką, daugiausia – vandenynus. Blogiausias dalykas tas, kad, veikiamas sūraus vandens ir ultravioletinės saulės šviesos, plastikas suyra į mikroplastiką, šis lengvai patenka į jūrų mitybos grandinę, o iš jos – labai artimas kelias iki mūsų stalo.
Jeigu plastiko atliekos liktų sausumoje ar bent jau didžioji dauguma būtų išplaunamos į krantą, kur galėtų būti surenkamos, – dar pusė bėdos. Deja, į vandenynus patekęs plastikas, nuolat genamas srovių, iš esmės yra nesurenkamas, ypač kai suskyla į minėtą mikroplastiką.
Net jeigu plastiko patekimas į vandenis šiandien būtų sustabdytas, milijardai tonų vis dar liktų vandenyje dešimtmečius, jei ne ilgiau. Tačiau toks stebuklas greičiausiai neįvyks. Didžioji dalis plastiko atliekų vandenynus pasiekia ne iš Europos ar Šiaurės Amerikos, o iš greitai ekonomiškai augančių Azijos kraštų. Daugelyje valstybių atliekų surinkimo sistemos ten neveiksmingos arba net išvis neegzistuoja. Helmholtzo Aplinkos Tyrimų Centro mokslininkai nustatė, kad vos 10 upių (2 Afrikoje ir 8 Azijoje) perneša per 90 proc. visų plastiko atliekų į vandenynus.
Esant tokiai situacijai, įvairios pasaulio valstybės imasi priemonių mažinti plastiko vartojimą. Kartais – net iš pirmo žvilgsnio radikalių. Pavyzdžiui, Bangladešas, Prancūzija ir Ruanda visiškai uždraudė plastikinių maišelių naudojimą mažmeninėje prekyboje. O štai Kenijoje nuo 2017 m. už vieną plastikinį maišelį net galima sulaukti kalėjimo iki 4 metų arba iki 40 tūkst. JAV dolerių siekiančios baudos.
Kinija nuo šių metų pradžios atsisakė priimti plastiko atliekas iš užsienio (anksčiau supirkdavo perdirbti arba laidoti sąvartynuose). Didžiojoje Britanijoje nuo 2015 m. įvestas plastikinių maišelių mokestis, nuo tada jų suvartojama net 85 proc. mažiau. Škotijoje iki 2019 m. bus visiškai uždrausti plastikiniai gėrimų šiaudeliai.
ES plastiko strategija
Europos Komisijos pateikiamais duomenimis, ES per metus pagamina per 58 mln. tonų plastiko. Net 40 proc. šio kiekio skirta pakuotėms ir tarai gaminti. Galiausiai iš viso to kiekio 25 mln. tonų tampa atliekomis, net 60 proc. šio kiekio sudaro tos pačios pakuotės ir tara. Kitaip sakant, tai kasdienio žmonių vartojimo pasekmė. Gera žinia ta, kad kiekvienas šioje srityje galime padaryti pokytį.
Plastiko atliekų problemoms spręsti pagal žiedinės ekonomikos principus šiemet buvo parengta speciali ES plastiko strategija. Ji numato mažinti aplinkos taršą plastiko atliekomis. Pirminis tikslas – mažinti plastiko vartojimą, o tik tada perdirbti ir vėl panaudoti gamyboje.
Pasak aplinkos viceministro Daliaus Krinicko, palyginti su popieriumi, stiklu ar metalais, daug mažiau plastiko pakartotinai panaudojama ir perdirbama. Du trečdaliai jo atliekų arba sudeginama (39 proc.), arba pašalinama sąvartynuose (31 proc.), tačiau likusi dalis patenka į aplinką. Ir nors ES tikrai nėra numeris vienas pasaulio teršėjas plastiko atliekų prasme, ekonominė ir aplinkosauginė situacija reikalauja imtis pokyčių.
„Plastikas dažniausiai panaudojamas tik vieną kartą, todėl jis netenka 95 proc. savo vertės, o ES dėl šios priežasties prarandama nuo 70 iki 105 mlrd. eurų. Plastiko strategija pati savaime padėties nepakeis. Reikia bendrų pastangų – pradedant jo gamintojais bei vartotojais ir baigiant perdirbėjais. ES plastiko sektorius yra didžiulis. Jame dirba 1,5 mln. žmonių, o jo apyvarta 2015 m. siekė 340 mlrd. eurų. Taigi, jeigu aplinkosauginiai aspektai kam nors gali atrodyti per menki, ekonominiai – nenuginčijami“, – teigė D. Krinickas.
Pasak viceministro, visoms ES šalims keliamas tikslas iki 2030 m. perdirbti daugiau nei pusę susidariusių plastiko atliekų ir užtikrinti, kad visos jo pakuotės būtų pakartotinai naudojamos ar perdirbamos. Be to, keliamas tikslas, kad ši veikla būtų pelninga.
To pasiekti lengva nebus, nes, pavyzdžiui, iš dabar gamyboje naudojamų 7 plastiko rūšių pakuočių ir taros tik 2 yra perdirbamos. Likusias 5 galima nebent sudeginti specialiose aukštos temperatūros krosnyse, tačiau deginimas yra tik kraštutinė atliekų tvarkymo priemonė. Pirminis tikslas visgi turėtų būti plastiko vartojimo mažinimas.
„Plastiko direktyva susieta ir su Cheminių medžiagų direktyva. ES ketina imtis priemonių, kad būtų sukurtos naujos arba pakeistos esamų rūšių plastiko gamybos technologijos, kad tuos plastikus būtų galima perdirbti. Tam reikės didelių ne tik viešojo sektoriaus pastangų, bet ir gamybos, verslo, taip pat ir vartotojų sąmoningumo“, – svarstė D. Krinickas.
Viena iš sričių, kurioje galime tikėtis permainų ir kuri greičiausiai susijusi su daugeliu pirkėjų, – tai plastikiniai maišeliai.
Neliks dalies nemokamų maišelių
Kaip GRYNAS.lt informavo Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų prevencijos ir tvarkymo strategijos skyriaus vedėja Jurgita Gaižiūnienė, nuo 2014 m. Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir kitos prekybos įmonės, nepriklausančios šiai asociacijai, ministerijai teikia informaciją apie lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimą už praėjusius metus.
Lengvieji plastikiniai maišeliai skirstomi į du tipus: 1) maišeliai, kurių sienelės storis iki 15 mikronų (ploni bespalviai maišeliai, naudojami biriems maisto produktams, daržovėms ir kt. sudėti), 2) maišeliai, kurių sienelės storis nuo 15 iki 50 mikronų (storesni maišeliai, dažniausiai su prekybos centro logotipu).
„Statistika rodo, kad abiejų tipų plastikinių maišelių naudojimas Lietuvoje, nors ir nežymiai, vis dėl to mažėja. Nors mažėjimas ir nėra labai žymus, tačiau Lietuvos mastu tai reiškia, kad kelios dešimtys milijonų maišelių visgi nenugulė į sąvartynus ar į aplinką, neiro į mikroplastiką, nepateko į mitybinę grandinę“, – teigė J. Gaižiūnienė.
Mažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą ES valstybes įpareigoja 2015 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl lengvųjų plastikinių maišelių naudojimo sumažinimo. „Siekiant užtikrinti direktyvos įgyvendinimą nesukeliant administracinės naštos prekybos įmonėms, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme numatyta, kad ne vėliau kaip iki šių metų pabaigos prekių ar produktų pardavimo vietose nebegalės būti nemokamai dalijami lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai“, – teigė J. Gaižiūnienė.
Draudimą numatoma taikyti plastikiniams pirkinių maišeliams, kurių sienelės storis yra 15–50 mikronų.
Draudimas nemokamai dalyti lengvuosius plastikinius pirkinių maišelius nebus taikomas labai lengviems plastikiniams pirkinių maišeliams, kurių sienelės plonesnės kaip 15 mikronų ir kurie būtini higienos tikslais arba pateikiami kaip nefasuotiems maisto produktams skirta pirminė pakuotė siekiant išvengti maisto švaistymo. „Šių maišelių pakeitimo alternatyvų kol kas nėra arba jos labai brangios, todėl jiems bus daroma išimtis. Tačiau jeigu matysime, kad parduodamų prekybos vietose plastikinių maišelių kiekis didės, priemones bus galima ir griežtinti“, – teigė J. Gaižiūnienė.
