Gyvenimas aktyviausio ugnikalnio papėdėje

Didžioji Havajų sala, Kapitono Kuko miestelis, Ugnikalnio zona nr. 2. Drabužių parduotuvėje ramiai kuičiasi būrelis žmonių, groja muzika, moterys šnekučiuojasi su pardavėja. Ir staiga iš radijo sklindančią melodiją nutraukia grėsmingas pranešimas: iš ugnikalnio išsiveržusi lava ėmė tekėti greičiau, užsidegė apleistas tvartas. Tačiau vietiniai žmonės, atrodo, nė negirdi rimto Civilinės krašto apsaugos reporterio balso – visi ir toliau užsiėmę savo reikalais.

Tokios žinutės per radiją girdimos keletą kartų per dieną. O Havajų gyventojai įsitikinę – net gyvendami bene aktyviausio pasaulio ugnikalnio papėdėje jie yra saugūs. Vieni pasitiki likimu, kiti – ugnikalnio deive Pele, tačiau įtikinamiausias paaiškinimas vis dėlto racionalus. Kilauea ugnikalnio lava veržiasi ne, kaip įprasta įsivaizduoti, trykšdama fontanu į viršų, bet veikiau sunkiasi pro ugnikalnio papėdėje esančius plyšius. Šitaip susiklosčiusios geologinės aplinkybės sudaro palankias sąlygas saloje koegzistuoti gyvybei ir aktyviam ugnikalniui, kuris iš esmės nuolat keičia ir taip dinamišką Havajų salos kraštovaizdį.

Pasaulio spauda jau kurį laiką mirga dramatiškomis antraštėmis apie nesustabdomas pražūtingos lavos upes. Iš Kilauea lava po trejų metų pertraukos ėmė sunktis dar šių metų birželį. Bet isterinės nuotaikos, kaip dažnai pasitaiko, liejasi tik ant popieriaus. Vietos gyventojai išlieka ramūs – lava teka lėtai ir didžioji salos gyventojų dalis jaučiasi saugūs. Mat šį kartą lava, atrodo, ketina pasiglemžti tik Pahoa miestelį, neoficialiai dar vadinamą Havajų salyno hipių sostine. Čia gyvenantys hipiai ir verslininkai turėjo apsčiai laiko pasiruošti evakuacijai. Kartais vos keleto metrų per valandą greičiu slenkanti lava pirmąjį nuosavą namą supleškindavo tik po kelių mėnesių skausmingo laukimo. Tačiau net ir ši nelaimė buvo numatyta bent pora valandų iš anksto – lėtai slenkančios lavos kryptį nuspėti nesunku.

Kol į Pahoa miestelį plūsta išskirtinių nuotraukų ištroškę menininkai ir „lavos turistai“, kai kurie vietos gyventojai atsisako palikti lavos kelyje atsidūrusius savo namus. Dažniausiai toks apsisprendimas grįstas prietaringais įsitikinimais. Kita vertus, egzistuoja nemažai pavyzdžių, kuomet lavos srovė, netikėtai pakeitusi kryptį, lyg tyčia aplenkia žmonių namus.

Tačiau ar tikrai ugnikalnis jau toks nepavojingas? Geologų teigimu, gamtos stichijų grėsmė visada yra reali ir nenuspėjama. Tačiau Havajų gyventojai jau spėję apsiprasti su nuolatiniu pavojumi ir dažnai tam tikra prasme net patys prisiima atsakomybę už lavos padarytą žalą. Havajų salos teritorija suskirstyta ugnikalnio pavojaus zonomis – štai zonoje nr. 1 nekilnojamojo turto draudimas nedengia jokių lavos sukeltų nuostolių. Taigi, kuo toliau nuo ugnikalnio – tuo geriau tiek finansiniu, tiek ir psichologiniu aspektu. O pasirinkę gyventi pirmoje zonoje žino, kad apdegusi tvora ar net iki pamatų supleškintas namas bus tik jų pačių bėda.

Istoriškai čia jau susiklosčiusi tradicija nemėginti pakeisti lavos tėkmės krypties. Manoma, kad tokiais atvejais iškiltų daug kultūrinių ir etinių problemų. Juk jeigu lavos kryptis staiga taptų nulemta žmogaus veiklos, o ne gamtos, kažkam tektų prisiimti atsakomybę.

Kilauea ugnikalnio išsiveržimai iki šiol yra dažni ir įprasti. Pirmasis Vakarų pasaulio atstovų užregistruotas išsiveržimas įvyko dar 1823 m. Itin aktyvūs lavos proveržiai pasireiškė 1983 ir 2011 metais. Šių metų lavos tėkmė daugiausiai žalos padarė Havajų ugnikalnio nacionalinio parko miškų teritorijoje. Lavos srovei priartėjus prie Pahoa miestelio iškilo grėsmė, kad lavai atkirtus važiuojamąją kelio dalį gyvenvietė liktų izoliuota. Tačiau kol kas lava pasiglemžė tik apleistą tvartą, vieną elektros stulpą ir gyvenamąjį namą. Liudininkų teigimu, statinys sudegė per 45 minutes. Tačiau jei lava užlies kitus elektros stulpus, gyvenvietei gali grėsti elektros tiekimo sutrikimai. Šiuo metu lava teka į vietos sąvartyną ir atliekų rūšiavimo punktą.

Vietos specialistų teigimu, nemenkesnis pavojus nei pati lava yra potencialiai mirtinai nuodingos sieros dioksido dujos, sklindančios vieno kilometro spinduliu nuo ugnikalnio įtrūkimų pavėjui. Dar vienas gyvenimo ugnikalnio papėdėje aspektas – vogas, t.y. ore pasklidusios vulkaninės kilmės dulkės (tarsi smogas, bet žodis kildinamas nuo angliško „volcano“). Kartais vogas būna toks tirštas, kad net saulėtą dieną iš toliau nesimato vandenyno. Nors vogas nėra toks kenksmingas kaip sieros dioksidas, tačiau ilgainiui dauguma vietinių ima skųstis kvėpavimo sutrikimais.

Kaip įvykių liudininkė, gyvenanti antroje ugnikalnio zonoje, galiu užtikrinti – panikuoti kol kas tikrai nėra dėl ko. Belieka tikėtis, kad įnoringoji ugnikalnio deivė Pele žino, ką daro. Juk, kaip teigia senosios kartos havajiečiai, ji negriauna pasaulio, bet tik atsiima žmonių pernelyg godžiai užgrobtą žemę.