Gulbė parūpo valgytojams, bet ne gelbėtojams

Šiau­lie­tė Jū­ra­tė Gai­da­ma­vi­čie­nė jau vi­są mė­ne­sį kas ry­tą ir va­ka­rą su ba­to­nu sku­ba prie Sut­kū­nų tven­ki­nio Šiau­lių ra­jo­ne. Ten jos lau­kia gul­bė Pie­nė. Mo­te­ris sa­ko, kad gul­bei iš­suk­ta ko­ja, nes ji gy­nė­si nuo gir­tuok­lių, no­rė­ju­sių ją iš­si­kep­ti. Pie­nei rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, ta­čiau gy­vū­nų ir paukš­čių glo­bė­jai siū­lo Jū­ra­tei pa­čiai ją su­gau­ti ir at­vež­ti.

Gul­bę kė­si­no­si su­val­gy­ti?

Siau­ru ta­ke­liu at­vy­kus prie tven­ki­nio pa­si­tin­ka juo­dos dė­mės – lau­ža­vie­tės. Čia mė­to­si šiukš­lės, tuš­ti bu­te­liai.

Jū­ra­tė pasiėmusi ba­to­ną vaikš­to už­žė­lu­sia pa­kran­te ir šau­kia Pienę.

Bet Pie­nė neatp­lau­kia. Mo­te­ris vaikš­to nuo vie­nos pro­sky­nos prie ki­tos, brau­na­si pro pa­kran­tės brūz­gy­nus, ap­spin­ta uo­dai.

„Žve­jai pa­sa­ko­jo, kad gir­ti žmo­nės gau­dė tą gul­bę, iš­kep­ti no­rė­jo. Lai­kė ją už ko­jų, ji plas­no­jo ir iš­trū­ko, ta­čiau ko­ja da­bar iš­suk­ta. Gul­bė vi­siš­kai į sau­su­mą neiš­li­pa“, – ste­bė­da­ma van­de­nį pa­sa­ko­ja Jū­ra­tė.

Iš Jū­ra­tės mais­tą gulbė pai­ma švel­niai, net lei­džia­si glos­to­ma.

Mo­te­ris pa­gal­bos pir­miau­sia ieš­ko­jo pas ve­te­ri­na­rą, ku­ris ją nu­krei­pė į Lie­tu­vos gy­vū­nų glo­bė­jų aso­cia­ci­ją Kau­ne. Mo­te­ris sa­kė pa­gal­bos ten ne­su­lau­ku­si. Skam­bi­no į Šiau­lių gy­vū­nų glo­bos na­mus, ta­čiau ir iš ten at­sa­ky­mas bu­vo nei­gia­mas.

„Iki ru­dens mai­tin­siu. Ga­lė­čiau pa­siim­ti na­mo, bet vo­nios neuž­teks“, – rū­pi­no­si mo­te­ris.

„Be­dar­biai juk val­gy­ti no­ri“

Pus­va­lan­dį pakvietusi gul­bę mo­te­ris ant kran­to pa­ste­bė­jo dumb­lų gniu­žu­lus, bal­tų plunks­nų ir skar­di­nę, ku­rio­je bu­vo de­gin­tas me­džia­gos ga­ba­las: „Ne­gi gul­bė bus su­val­gy­ta?“

Ant kran­to, įmer­kęs meš­ke­rę sto­vė­jo žve­jys.

„Per­nai vie­ną gul­bę pa­ga­vo, pra­žu­dė. Be­dar­biai juk val­gy­ti no­ri. Va­kar ši­ta dar bu­vo“, – at­su­kęs gal­vą sa­kė žve­jys.

Po ke­lių mi­nu­čių to­lu­mo­je su­bal­ta­vo.

„Pie­ne, tu gy­va!“ – šau­kė Jū­ra­tė ir skruos­tais ėmė ris­tis aša­ros.

Pie­nė, kiek pa­kry­pu­si į šo­ną, pri­plau­kė, tie­siai iš ran­kų lesė ba­to­no rie­ke­les. Pri­siar­ti­nus sve­ti­miems, ėmė šnypš­ti, kel­ti spar­nus. Jū­ra­tei nu­to­lus ne­si­ju­di­no iš vie­tos, tar­si dar no­rė­tų dė­me­sio.

„Vis­kas. Jei­gu per sa­vai­tę jos iš čia ne­paims, aš pa­ti bri­siu į van­de­nį, ap­žiū­rė­siu ko­ją ir iš­si­ve­šiu na­mo“, – jau­di­no­si Jū­ra­tė.

Paukš­tį tu­ri at­vež­ti pa­ti

„Šiau­lių kraš­tas“ ėmė­si ieš­ko­ti pa­gal­bos.

Šiau­lių gy­vū­nų glo­bos na­mų va­do­vė Bi­ru­tė Vai­čiu­le­vi­čie­nė sa­kė, kad šie glo­bos na­mai rū­pi­na­si tik mies­to te­ri­to­ri­jo­je esan­čiais gy­vū­nais, o Sut­kū­nų tven­ki­nys – jau ra­jo­nas. Ji nu­krei­pė į Kau­ne įsi­kū­ru­sią Gy­vū­nų glo­bos aso­cia­ci­ją, ku­ri, pa­gal su­ta­ri­mą su Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja, at­sa­kin­ga už paukš­čių prie­žiū­rą Lie­tu­vo­je.

Šios aso­cia­ci­jos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Lo­li­ta Grėb­li­kie­nė aiš­ki­no, kad žmo­nės, ra­dę su­žeis­tus paukš­čius, ga­li kreip­tis į juos.

„Bet tie paukš­čiai ly­giai tiek pat ma­no, kiek ir jū­sų. Ne vi­sa­da paukš­tį rei­kia temp­ti kaž­kiek ki­lo­met­rų“, – sa­kė L. Grėb­li­kie­nė.

Aso­cia­ci­ja yra su­da­riu­si su­tar­tį su Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ru. Jie pra­šo, kad žmo­nės vež­tų paukš­čius ten, o kai at­si­ran­da dau­giau su­žeis­tų paukš­čių, pa­sii­ma juos į Kau­ną.

Gam­ti­nin­kų cent­ro di­rek­to­rius Gin­ta­ras Oliš­ke­vi­čius in­for­ma­vo, kad į cent­rą ga­li­ma kreip­tis dėl vi­sų lau­ki­nių gy­vū­nų. Jie ga­li pri­glaus­ti paukš­tį, su­teik­ti jam ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pa­slau­gas. Jei­gu dėl pra­stos būk­lės paukš­tis ne­be­ga­li nor­ma­liai gy­ven­ti, vaikš­čio­ti, jis per­ke­lia­mas į Kau­no gy­vū­nų glo­bos na­mus, kur lai­ko­mi iš vi­sos Lie­tu­vos su­rink­ti paukš­čiai.

Anot di­rek­to­riaus, jie pa­tys ne­va­žiuo­ja paim­ti gy­vū­nų, nes ne­tu­ri tam pi­ni­gų.

„Jei­gu gul­bę mo­te­ris še­ria, va­di­na­si, ji priei­na ar­tyn, ga­li ją pa­gau­ti, pa­tal­pin­ti į dė­žę ir at­vež­ti“, – išei­tį ra­do G. Oliš­ke­vi­čius.