Energetika, nežabotas vartojimas ir liūdnos viso to perspektyvos – štai apie ką pastaruoju metu mąsto menininkas Robertas Ožalinskas. Jo teigimu, kalbėti šiomis temomis rimtai yra politikų darbas, o menininkas turi teisę ir šiek tiek pajuokauti.
Alytaus rajone, buvusio sovietinio kolūkio teritorijoje, sunku nepastebėti keistos formos stulpo. Tai vienas iš keturių to paties ciklo objektų, kurie sudarė Vilniaus dailės akademijos magistro R. Ožalinsko baigiamąjį darbą.
Stulpas pagamintas panaudojus nebereikalingą elektros stulpą. Jo forma stebina, kelia klausimų ar net šypseną. „Visagalė globali priklausomybė nuo energetikos, taip pat ir mūsų lietuviška chroniška priklausomybė nuo aplinkinių šalių energetikos suteikia nemažas galimybes į tai pažvelgti su ironija, - stulpo idėją paaiškino autorius ir pridūrė: - Žmogaus šypsena, jam kilusi asociacija ir yra ta priežastis, dėl ko verta tokias industrines šiukšles prikelti naujam gyvenimui“.
Šį objektą R. Ožalinskas sukūrė, kaip pats teigė, veikiausiai dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių kiti kuria muziką, tapo paveikslus, stato spektaklius ar rašo knygas. Šiuo atveju skiriasi tik išraiškos priemonės. Menininkas antrą kartą panaudojo žaliavas, šiek tiek pakito ir objekto paskirtis. „Tiksliau tiesioginės savo paskirties jis neteko ir įgavo keistą, elektros stulpams nebūdingą nefunkcionalią, galbūt kiek pavargusią, ironišką, ne itin optimistišką formą“, - savo kūrinį apibūdino autorius.
Antrinis medžiagų panaudojimas nėra jokia naujiena, ir, menininko įsitikinimu, kiekvienas bent šiek tiek jaučiantis atsakomybę už vietą, kurioje gyvena, stengiasi ją tausoti. „Virėjas be reikalo neišmeta gerų panaudotų plastikinių indų ir juos toliau naudoja mišrainėms dėti, vairuotojas vairuoja taupesnį automobilį, o menininkas taupiai naudoja medžiagas, su kuriomis dirba. Tai yra įprastas, šiuolaikiškas ir, malonu, kad vis labiau plintantis požiūris.
Dėl ekonominių priežasčių mums išmokti tausoti netgi lengviau nei, tarkime, vakariečiams, kurie jau keliasdešimt metų įpratę viską versti į šiukšlynus ir pirkti nauja“, - mano R. Ožalinskas.
Buvusio sovietinio kolūkio teritorijoje stovintis stulpas yra kaip nuolatinė meno tam nepritaikytoje erdvėje ekspozicija, atsvara išblizgintam įprastam, aiškiam, tipiškam viešųjų erdvių menui.
