Kai kompozitorius kalba apie gamtą, pirmu spėjimu tikimasi išgirsti apie didžią gamtos galią įkvėpti kūrybai. Bet Feliksas Bajoras, vadinamas nenuspėjamu ir nuolat stebinančiu kompozitoriumi, nenuslenka paviršiais. „Jeigu įkvėptas gamtos garsų, tai visi supras – materialiųjų garsų – jūros ošimo, medžių šlamesio... Kūryba yra klausymas ne gamtos garsų, tai truputį daugiau... Ji padeda įsigilinti“, – nuo medžio būties link nukrypusį pokalbį pradeda F. Bajoras.
Anot jo, ne konkretūs stichijų garsai sužadina kūrėjo vaizduotę ir atsikartoja mene. Greičiau gamta pati savaime išugdo žmoguje pajautą apie šio pasaulio sandarą, sukūrimą ir pamatines vertybes. Ir tas sieloje atsiradęs supratimas tampa kūrėjo savastimi, gimdančia unikalius, nieko neatkartojančius kūrinius.
Įkvėpimo ir įtakų klausimus kompozitorius palieka muzikologams: „Aš negaliu pradėti studijuoti, kas mane įkvepia, nes aš nukrypsiu nuo savo darbų. O įkvėpt tai vis tiek kažkas turi. Tai viskas įkvepia: ar gamta, ar Dievas, ar ta mūsų dalis, kurią mes nelabai gerai žinom.“ Pasak menininko, žmogaus vidų gali jaudinti skirtinga gamta ir tai lemia skirtingą kūrybinę raišką, bet, nepaisant formos, toji kūryba visad atspindės nekintamas, pamatines pasaulio tiesas. Aiškumo dėlei F. Bajoras tai sulygina su žmonių iškalba – kiekvienas asmuo kalbėdamas parinks vis kitus žodžius, nors visi norėtų išsakyti tą pačią mintį.
„Kiekvienas kūrėjas turi kurti iš savęs. Iš savęs, iš savo aplinkos, tai, ką gauna iš jos, o ne mėgdžiot kitus. Pas mus daug mėgdžiojimo, kažkokio standartų kartojimosi: kažkas padarė, kiti pakartoja. Tai ne kūryba“, – mintimis dalijosi kompozitorius. Jo žodžiai atspindi darbus: kompozitoriaus muzika išskirtinai originali.
F. Bajoro „Sakmių siuitos“, kuriose išdainuojamos sakmės, yra vienintelis bandymas sujungti klasikinę muziką ir liaudies pasakojimus. Kaip medžiai išsiprašo nenukertami, kaip uosis neregys kitų medžių apgaudinėjamas – tai vis gyvi liaudies pasakojimai, radę naują formą muzikoje. Kompozitorius aiškina, kodėl pasirinkęs tautosakos siužetus: „Ten yra tikri žmonių išgyvenimai ir viskas natūralu. Tikra žmonių kūryba. Aš tik paėmiau tai, ką kiti žmonės jau išgyveno.“
F. Bajoras neapriboja kūrybos supratimo vien menu. Sakydamas, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas, nepaisant užsiėmimo, nes kuria pats save, kompozitorius lyg stumteli pasvarstyti, kokiomis vertybėmis gyvename ir ar kuriame save dideliais žmonėmis.
