2012-ų kovo 22 dieną, Pasaulinę vandens dieną, startavusia informacine kampanija „Right2water“ per metus siekiama surinkti 1 milijoną ES piliečių parašų tam, kad vanduo būtų pripažintas žmogaus teise, ištekliu, kuriam netaikomos vidaus rinkos taisyklės. Šioje ES piliečių iniciatyvoje dalyvauja ir Lietuva.
Vanduo - natūrali monopolija?
Pristatant tokią ES piliečių iniciatyvą, minima rezoliucija, kuria Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja aiškiai pripažino žmogaus teisę apsirūpinti vandeniu ir gauti sanitarines paslaugas. Tvirtinama, kad šios teisės įgyvendinimas turi būti užtikrinamas ir Europos Sąjungoje. Juk visiems piliečiams būtinas geriamas vanduo ir saugi sanitarinių paslaugų sistema. Tačiau Europos Komisija (EK) kartu su Europos centriniu banku ir Tarptautiniu valiutos fondu (vadinamąja „Troika“) jau kurį laiką spaudžia Graikiją, Portugaliją ir kitas šalis, siekdama privatizuoti visuomeninių paslaugų sektorius, kartu - ir vandens tiekimą. Tikėtina, kad ateityje vandens tiekimo privatizavimas gali būti viena iš sąlygų, siekiant ES finansinės paramos ar subsidijų. Vandens tiekimo sistemų bei vandenviečių privatizavimas reikštų, kad ateityje daugeliui europiečių, tarp jų ir lietuvių, už geriamąjį vandenį ir sanitarines paslaugas tektų mokėti daugiau.
Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, JTO rezoliucijų tekstais mėgstama spekuliuoti. „Taip yra ir šios iniciatyvos atveju. Minima rezoliucija skirta išreikšti susirūpinimą žmonėmis trečiojo pasaulio šalyse, kurie neturi geriamo vandens ir sanitarijos paslaugų, o ne planuojamomis pertvarkomis kai kurių ES šalių vandens tiekimo kompanijose. Panašu, kad iniciatyvą organizuojanti ES viešojo sektoriaus profsąjungų asociacija siekia politinių-ekonominių tikslų – išsaugoti monopolijas Europoje – ir sąmoningai klaidina žmones. Netiesa, kad privačios kompanijos siekia pelno, o valstybinės – ne. Daugelis valstybei priklausančių įmonių duoda investicinę grąžą, o ji įmanoma tik esant pelnui. Apskritai, pelno siekimas reiškia paskatas dirbti efektyviai, užtikrinti mažiausias įmanomas kainas vartotojams. Juk tai - svarbiausia šios paslaugos pirkėjams. Gavus didelę sąskaitą nė kiek neguodžia tai, kad įmonė patyrė nuostolių,“ – teigė jis.
Tačiau Europos viešųjų paslaugų profesinių sąjungų federacijos (EPSU) atstovai įsitikinę, kad žmogaus teisės yra svarbesnės už rinkos interesus. Jų nuomone, vanduo yra „natūrali“ monopolija ir jam neturi būti taikomos vidaus rinkos taisyklės, vandens tiekimo paslaugos neturi būti liberalizuojamos. Juk šis ribotas gamtos išteklius yra viešoji gėrybė, be jo neįmanoma gyvybė ir sveikata. Tikimasi, kad EK pritarus šiai piliečių iniciatyvai, visuotinio (pasaulinio) apsirūpinimo vandeniu ir sanitarinių paslaugų visuotinio teikimo tikslas taps ES Plėtros politikos dalimi.
„Kai bandoma argumentuoti, kad privačios vandens tiekimo įmonės yra neįmanomos dėl „natūraliosios monopolijos“ argumento (jei jau yra vienas vandens tiekimo vamzdis, tai kito tiesti neva neapsimoka), verta paminėti, kad pasaulyje yra daug „natūraliųjmonopolijų“, kurios priklauso privačiam kapitalui ir yra reguliuojamos. Privačiu kapitalu labai dažnai baugina neefektyviai veikiančios, per daug ir per brangiai apmokamų darbuotojų turinčios, valstybei priklausančios, monopolijos. O štai Pasaulio Bankas pažymi, kad 1200 įmonių 71 šalyje apžvalga nerodo tarifų struktūros gyventojams pasikeitimo po privatizavimo,“ – tvirtino Ž. Šilėnas.
EPSU akcentuoja, kad pirmenybė turi būti teikiama mūsų vandens aplinkos apsaugai, o ne komercinės politikos sritims. Jų nuomone, ES ir kitose šalyse gyvybiškai svarbu remti valstybines vandens tiekimo bendroves, kurioms trūksta kapitalo savo lėšomis plėsti vandens tiekimo ir sanitarines paslaugas, kad jų sulauktų ir nepasiturintys piliečiai.
Reklaminis EPSU klipas:
„Jei iš tikro norima padėti vandens neturintiems planetos gyventojams, tuomet vandens tiekimu reikia leisti užsiimti kuo daugiau įmonių ir pritraukti investicijų (t.y. demonopolizuoti ir liberalizuoti rinką). Privačios vandens tiekimo įmonės yra tiek pat galimos, kiek ir privačios duonos kepimo ar elektros energijos gamybos įmonės. Nėra jokių pagrįstų priežasčių, kodėl vandens tiekti negalėtų privačios ar mišraus kapitalo įmonės. Dar daugiau, jei žiūrėtume į besivystančių šalių situaciją, kur vyriausybėms trūksta lėšų, privataus kapitalo ar viešojo-privataus kapitalo investicijos yra kone vienintelis būdas užtikrinti vandens tiekimą gyventojams.“ – pabrėžė Ž. Šilėnas.
Užteršti šuliniai Lietuvos kaimuose – už iniciatyvos ribų
LR sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, beveik trečdalis Lietuvos gyventojų maisto gamybai ir buities reikmėms naudoja šachtinių šulinių vandenį. Per 40 proc. tirtų šachtinių šulinių vanduo yra užteršta nitratais, apie pusėje jų nustatyta mikrobinė tarša. Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ centralizuotomis šalto vandens sistemomis naudojasi 553,3 tūkst. vartotojų, iš jų Vilniaus mieste – 531,4 tūkst. Tai – didžiausia vandens tiekimo įmonė Lietuvoje. Bendrovės vandens tiekimo sistemą sudaro 32 vandenvietės, iš kurių giluminių gręžinių vanduo tiekiamas Vilniaus miestui, Šalčininkų, Švenčionių ir Vilniaus rajonams. Pasak „Vilniaus vandenų“ komunikacijos skyriaus vadovės Eglės Rimkutės, įmonės darbuotojai apie profsąjungų iniciatyvą yra informuoti. Svarstyta galimybė išplatinti informaciją ir vartotojams, bet šios minties atsisakyta.
„Daryti išvadą, kad asmenys, neprisijungę prie įmonės tinklų, neturi tinkamo geriamo vandens bei sanitarinių paslaugų – negalima. Dalis gyventojų turi nuosavus gręžinius, šulinius, patys tvarkosi savo nuotekas. O šulinių vandens mūsų laboratorija netiria, juk tai – privati nuosavybė,“ – teigė ji.
„Tiesiogiai ši iniciatyva nesusijusi su Lietuvos žmonėmis, kurie nėra prisijungę prie vandentiekio arba naudojasi šuliniais. Netgi atvirkščiai, paliekant monopolijos teises vienai įmonei, galimybė žmonėms prisijungti prie vandentiekio gali sumažėti, – akcentavo Ž. Šilėnas, - Gerti tinkamas vanduo vienareikšmiškai yra ekonominė gėrybė. Juk gamtoje jis sudaro mažiau nei 2 proc. viso vandens. Tiek tokio vandens paieškai, tiek tiekimo infrastruktūrai reikia išteklių, investicijų. Jokia ekonominė gėrybė negali būti teise, nes tai reikštų nuosavybės teisės neigimą. Pavyzdžiui, jei vanduo būtų teisė, tuomet negalėtume neleisti kaimynui prisijungti prie mūsų vandens vamzdžio ir laistyti žolę. Lygiai taip pat, jei vanduo bus žmogaus teisė, kokiu pagrindu vandens tiekimo įmonės ims mokestį už vandenį ir jo tiekimą? Kita vertus, negali būti sudaromos kliūtys žmogui naudotis vandeniu, jei jis sumoka, pvz., sąmoningas vandens netiekimas į tam tikros etninės grupės gyvenamąjį rajoną greičiausiai būtų pripažintas žmogaus teisių pažeidimu“
Galimybė veikti ES lygmeniu
Lisabonos sutartimi numatyta piliečių iniciatyva suteikia galimybę raginti EK pateikti naujus teisės aktų pasiūlymus. 2011 m. vasarį Europos Parlamentas ir ES Taryba priėmė Piliečių iniciatyvos taisykles ir procedūrą apibrėžiantį reglamentą. Norintys pradėti iniciatyvą turi suformuoti piliečių komitetą, kurį sudarytų mažiausiai 7 ES piliečiai, bent iš 7 skirtingų valstybių narių. Piliečių iniciatyvai turi pritarti mažiausiai vienas milijonas ES piliečių bent iš 7 valstybių narių, o jų yra 27. Atsakymą oficialiai patvirtintų Komisijos narių kolegija ir jis būtų paskelbtas visomis oficialiosiomis ES kalbomis. Jei Komisija nuspręs teisės akto pasiūlymą dėl piliečių iniciatyvos pateikti, prasidės įprasta teisėkūros procedūra. Kita vertus, Komisija taip pasielgti neįpareigota.
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija (LPPSF) yra EPSU narė. „Būdamas federacijos pirmininku, esu komunalinių paslaugų komiteto narys bei vykdomojo komiteto pakaitinis narys. Todėl tapau ir šios iniciatyvos „Vanduo ir sanitarinės paslaugos yra žmogaus teisė“ koordinatoriumi Lietuvoje, priklausau organizatorių komitetui,“- pasakojo LPPSF pirmininkas Juozas Neverauskas.
„Be LPPSF, prie iniciatyvos įgyvendinimo prisideda Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos profsąjungų jaunimas, Darnios plėtros institutas, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. ES piliečių iniciatyvos įgyvendinimui nėra skiriama ES parama, todėl viešinti informaciją apie šią iniciatyvą yra sudėtinga,“ – dėstė J. Neverauskas.
Kiekvienoje šalyje reikia surinkti po 750 parašų kiekvienam Europarlamento nariui. „Kadangi Lietuvą atstovauja 12 europarlamentarų, turime surinkti ne mažiau kaip 9000 parašų. Šiuo metu turime per 500 parašų internetu ir apie 1000 parašų popierinėse formose. Ketiname organizuoti parašų rinkimo akcijas prekybos centruose. Šiuo metu pasirašyti galima internete arba atsispausdinus popierinę peticijos formą, kurią reikėtų pristatyti į Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos būstinę Vilniuje,“ – sakė LPPSF pirmininkas.
Politologas, visuomenės veikėjas Egidijus Vareikis, paklaustas apie šią ES piliečių iniciatyvą, buvo nusiteikęs filosofiškai. „Nežinia, kas svarbiau turėti nemokamą vandenį ar pakankamai lėšų jam įsigyti. Nematau nieko blogo šioje iniciatyvoje, nors iš esmės nėra didelio skirtumo – privati ar valstybinė įmonė rūpinasi vandeniu. Juk interesas tas pats. Valstybės dažnai nemėgstame, tad ar jai reikia viską patikėti?“
