Vilnietis gydytojas Ramūnas Kvietkauskas drugius kolekcionuoja jau nuo vaikystės. Šiandien jo kolekcijoje kiek daugiau nei pusė tūkstančio drugių rūšių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Kolekcininkas atvirauja, kad šis pomėgis jam materialinės naudos neduoda, tačiau ne viskas pinigais matuojama – drugiai padeda pailsėti nuo kasdieninių rūpesčių, pažinti gamtinę aplinką, perprasti bioįvairovės kaitą ir sudominti kitus.
Garbingiausioje kolekcininko namų vietoje stovi su žmogumi beveik lygi itin sandari spinta, kažkuo panaši į šaldytuvą. R. Kvietkauskas ją atidaro: spintoje stalčiai – juose vertinga drugių kolekcija, kurią sudaro maždaug 2000 eksponatų.
Ramūnai, drugelius kolekcionuojate nuo mažens. Kas paskatino jais domėtis?
Mane užkrėtė profesorius Ričardas Kazlauskas. Tiksliau 1984 m. išleista jo knyga ,,Lietuvos drugiai“. Tai pirmas, gana rimtas lietuviškų drugių atlasas.
Būdamas 12 metų pagavau vieną iš gražiausių drugių – machaoną. R. Kazlausko atlaso pagalba nustačiau jo rūšį, pamačiau, kad atlase yra ir kitų man matytų drugių: kopūstinis baltukas, geltonukas, spungė. Nutariau juos surinkti – padaryti taip vadinamą dėlionę. Pirmiausia sugavau dažniausių rūšių atstovus, o paskui ieškojau retesnių.
Vaikystėje aš daug ką kolekcionavau: pašto ženklus, senoviškus pinigus, degtukų dėžutes. Sovietmečiu žaidimų gerų nebuvo, tai reikėjo kažkuo užsiimti...
Drugio sugavimas – tik pusė darbo. Ar sunku jį išsaugoti, paversti eksponatu?
Visų pirma pagautą drugį apžiūriu, jei jis tinkamas kolekcijai, tenka jį numarinti. Dažniausiai tam naudojamas sandarus indas su etilo acetatu.
Nunuodytą drugį reikia išskleisti. Skleidikliai yra specialūs – mediniai. Juos nesunkiai galima pasigaminti. Drugys skleidiklyje džiūsta apie mėnesį.
Išskleidimas – sunkiausia eksponato paruošimo dalis. Jau pradžioje man tai visai neblogai sekėsi. Žinoma, vėliau supratau, kad galima ir geriau – tobulumui ribų nėra.
Vieni kolekcininkai pagauna daug drugių, bet blogai juos išskleidžia, todėl kolekcijos būna nutriušusios – nelabai gražios. Kiti pagauna mažiau, bet išskleidžia idealiai. Kai kas to skleidimo nevertina, sako užtenka to, kad būtų galima atpažinti rūšį. Man išskleidimas yra svarbus. Tik ne visada tai pavyksta – kartais jau pagauni apsitrynusį. Drugiai yra labai trapūs: būna, kad įdedi daug darbo, o pačiam gražiausiam kokia nelaimė nutinka.
Žinoma, dar reikia paruošti etiketes: pirmoje parašyta kur, kas ir kada drugį sugavo, antroje – įvardinta jo rūšis. Mokslas yra vertingas tik globaline prasme. Rašant etiketes svarbu vadovautis tarptautiniais standartais.
Rūšies pavadinimas visada rašomas lotyniškai. Drugio sugavimo datos mėnesio grafoje tris pirmąsias mėnesio raides taip pat rašau lotynų kalba. Mano kolekcionavimo metu kalbininkų rekomendacijos sutrumpintai datos rašybai keitėsi kelis kartus. Jei būčiau jų laikęsis, tektų perrašinėti šimtus etikečių, kai kuriais atvejais neišvengčiau painiavos tarp mėnesio ir dienos.
Drugiai gali išsilaikyti kelis šimtus metų. Jų saugojimo sąlygos nėra kažkuo ypatingos.
Svarbiausia, kad būtų sausa ir tamsu. Nerekomenduoju drugius kabinti ant sienos, nes nuo šviesos jų spalvoti sparneliai blunka. Ypač jautri šviesos poveikiui yra žalia spalva.
Amžino nėra nieko. Apskritai viskas gali sugesti: nuotraukos iš kompiuterio gali išsitrinti, namuose gaisras gali kilti, butą gali apiplėšti, rūsį – vanduo užlieti.
Drugius išsaugoti nepatyrusiam kolekcininkui nėra paprasta – juos kartais užpuola kenkėjai. Kaip su jais kovoti?
Kenkėjų yra keliasdešimt rūšių. Jie dažniausia užpuola kolekcijas, jei dėžutės nesandarios ir patalpose drėgna – rudenį, pavasarį. Tai gali būti visiem gerai žinomos drabužinės kandys, pelėsiai, smulkūs vabaliukai – kailiagraužiai ir kt. Esu susidūręs ir su egzotiniais, anksčiau Lietuvoje nebuvusiais, parazitais. Jie paplito kartu su vabzdžiais, parsivežtais iš kitų šalių – perkant, mainantis. Jie plika akimi neįžiūrimi, tik pamatai, kad drugių sparnai nugraužti.
Drugius kolekcionuoti pradėjau 1985 m. Per tiek metų kenkėjai sunaikino maždaug 5 proc. mano kolekcijos.
Kenkėjus galima naikinti chemikalais arba šalčiu. Dauguma muziejų naikina šalčiu. Reikia dėžutę, kurioje yra drugiai, įdėti į maišą ir nakčiai įkišti į šaldiklį. Ištraukus ant maišo būna susikondensavęs vanduo, o į dėžės vidų drėgmė nepatenka.
Kolekcijos spintą parsisiunčiau iš Kalifornijos. Ji yra gana sandari, beveik kaip šaldytuvas, todėl į ją sunkiau patekti kenkėjams.
Ko gero, daugiabučio kieme retos rūšies drugių neįmanoma pagauti. Kaip nustatyti jų buvimo vietą? Ar Lietuvos drugiais galime nustebinti kitų valstybių kolekcininkus?
Lietuvoje įmanoma pagauti retų rūšių drugių. Visi, kas gaudo, anksčiau ar vėliau jų pagauna. Vis dėlto kažkuo nustebinti pasaulį nelabai galime.
Drugį reikia įsivaizduoti ne kaip individą, kuris skraido kur tik užsimano, bet kaip biocenozės dalį. Imkime pievos biocenozę: joje auga tam tikri augalai, jais minta vabalai, skraido kažkokie drugiai, kurių vikšrai minta augalais, drugius medžioja paukščiai, veisiasi bakterijos, kiti smulkūs mikroorganizmai. Visa tai sudaro biocenozę. Kad Lietuvoje rastume nematytą drugį, ji turi būti reta, nepakartojama. Lietuvoje unikalių, ypatingų biocenozių yra pakankamai mažai. Galbūt įdomesni yra Aukštaitijos ar Dzūkijos pelkynai, Kuršių nerija. Ten galima rasti labai retų Lietuvoje drugių.
Tačiau pasauline prasme, kokia graži atrodytų mums mūsų gamta, Lietuva labiau garsėja savo krepšiniu, nei drugiais. Lietuvoje drugys gali būti retas, nes čia jo šiaurinė arealo dalis, o Baltarusijoje, Lenkijoje ar Ukrainoje jis gali būti dažnas.
Ar nepastebite, kad vystantis pramonei, mažėja drugių rūšių? Kaip jas išsaugoti?
Labai retų rūšių yra apie 100 - 200. Negalima sakyti, kad dabar drugiai labiau nyksta negu prieš 10 metų, aišku, paskutiniai keli dešimtmečiai, kai visa industrija pasaulyje vystėsi, drugiams nebuvo palankūs. Rūšys mažėja gana sparčiai. Tai ypač suintensyvėjo po Antrojo pasaulinio karo.
Retus drugius galima skirti į dvi grupes: migrantus ir vietinius. Lietuvoje labai aktuali emigracijos problema – lietuviai išvažiuoja, bet emigracijos fenomeną ne lietuviai išrado. Tūkstančius metų natūraliai migruoja visos gyvūnų rūšys. Taip pat ir drugiai. Yra drugių, kurie atskrenda net iš Afrikos. Kartais atskrenda nuo Viduržiemio jūros šiaurinės dalies pakrančių. Atskrenda labai nedaug, todėl Lietuvoje jie yra labai reti. Jie nėra saugotini, nes dėl per šaltų žiemų ar netinkamų kitų aplinkos sąlygų, bet kokiu atveju žūsta – nesusilaukia palikuonių. Tokie drugeliai įdomūs tik kolekcininkams.
Yra retų ir vietinių – lokaliai gyvenančių ir besiauginančių – rūšių. Jos saugomos nuo išnykimo: įrašomos į „Lietuvos Raudonąją knygą“. Drugelio, kaip individo, išsaugoti negali. Jį reikia saugoti su visa biocenoze: su visais augalais, paukščiais ir pan. Jam neužtenka kelių kvadratinių metrų. Drugiui reikia kažkiek kvadratinių kilometrų – jam reikia laisvai pasiskraidyti. Dėl to saugotina visa vietovė, kurioje reti drugiai gyvena: įkuriamas draustinis, rezervatas ar nacionalinis parkas. Tose teritorijose draudžiama bet kokia ūkinė veikla.
Pernai vasarą pažįstamas sugavo trijų naujų Lietuvai rūšių drugius. Negalima sakyti, kas viskas yra tik juoda.
Esate aplankęs nemažai valstybių. Ar keliaujate tam, kad parsivežtumėte egzotiškų drugių?
Kai pirmą kartą išvažiavau į užsienį, man atrodė, kad parsivežti iš ten drugių būtų nuostabu. Iš kiekvienos šalies parsivežiau po keletą drugelių.
Esu dirbęs Karibų jūros kruiziniuose laivuose. Tai atrodė, kad drugiai iš ten – dar ypatingesni. Po kiek laiko supratau, kad vertingos kolekcijos nesukaupsi nei Karibams, nei Švedijai, nei Vokietijai. Niekada nepriartėsi prie tų kolekcininkų ir mokslininkų, kurie ten gyvena.
Jie įdomūs tik todėl, kad tokių drugių Lietuvoje nėra. Vis dėlto dabar šių drugių gali nusipirkti internete už kelis litus.
Praeitą vasarą keliavau Suomijoje, parsivežiau 50 rūšių individų. Man labiausiai patinka keliauti po gamtą. Nemėgstu miestų, sekioti paskui gidą. Kelionėse drugius gaudau prie palapinės, prie laužo.
Gražiausi mano drugiai yra pagauti Amerikoje. Ten klesti gigantomanija: žmonės dideli, pastatai dideli, mašinos didelės, didžiausi kalnai, kanjonai, kriokliai. Amerikoje naktiniai drugiai irgi labai dideli – ten pagavau didžiausius kolekcijos eksponatus. Jie atrodo įspūdingai.
Parsivežti drugiai man kaip suvenyrai. Jie primena tas vietas. Žmonės žiūri į suvenyrus ir prisimena savo keliones. Aš pažiūriu į drugelį ir prisimenu tą naktį, praleistą gamtoje – tuos kalnus, prerijas, džiungles.
Ar išskirtiniais atvejais drugių gaudymas ir prekyba nėra ribojami?
Kai kas prašo pasakyti, kokia brangiausio pasaulio drugio kaina. Ją įvardinti neįmanoma – pats rečiausias turėtų būti įrašytas į nykstančių rūšių Tarptautinės prekybos konvenciją. Tokiais drugiais nei prekiauti, nei jų laikyti be specialių leidimų negalima – beveik kaip ginklų, narkotikų ar padirbtų pinigų.
Juodojoje rinkoje tokį drugį rasti įmanoma. Ši juodoji rinka klesti. Jų pardavimo klausimas yra labai blogai išspręstas.
Kartais pasigirsta kalbos, kad kolekcininkai kenkia gamtai...
Visuomenė mano, kad kolekcionieriai žaloja gamtą. Mano, kad jei pagausi kelis šimtus drugių, jai pakenksi. Praktiškai tiek pat vabzdžių mes užmušame važiuodami automobiliu ar eidami pieva. Autostrados sujaukė migracinius takus. Per ją praktiškai negali praropoti joks šliužas, prašokuoti jokia varlė – jie bus suvažinėti. Mes džiaugiamės mašinomis, išasfaltuotais keliais, bet smerkiam kolekcininkus. Mano nuomone, kolekcionieriai yra naudingi – jie didina domėjimąsi drugiais.
Vaikai tikrai labai jais domisi. Keli vaikai, sudominti gamta, gali atnešti daug daugiau naudos nei kolekcijai nužudyti keli šimtai drugių. Galbūt vaikams tai bus stimulas saugoti gamtą.
Drugių kolekcionavimas gali tapti pragyvenimo šaltiniu?
Jeigu nori vadintis profesionalu, turi iš to gyventi. Lietuvoje iš drugių praktiškai niekas negyvena. Aš turėjau tikslą, norėjau siekti, kad kolekcija taptų viena iš pilniausių Lietuvoje, bet yra žmonių, kurie daug labiau pametę galvas – gamtoje, „medžiodami“ drugius, praleidžia po 40 – 60 naktų per sezoną. Jeigu nelyja, jie ten. Man kolekcionavimas – būdas daugiau sužinoti apie gamtą, galimybė puikiai praleisti laiką, noras supažindinti vaikus su vabzdžiais. Aš pažįstu ne tik drugius, bet ir daugelį vabzdžių.
Mano kolekcijoje yra maždaug 300 lietuviškų drugių rūšių ir apie 250 atvežtų iš svetur. Jei kalbėtume ne apie rūšis, tai turiu apie 1000 Lietuvoje pagautų ir 1000 iš kitų šalių parsivežtų individų.
Kolekcionieriai turi darbo visus metus. Jau dabar pažįstami planuoja važiuoti pirmoms „medžioklėms“. Paskutiniai gaudymai pernai vyko lapkričio mėnesį. Nenustebčiau, jeigu kas nors gruodį ar sausį ieškojo žiemojančių drugių, lėliukių ar po sniegą ropinėjančių vikšrų.
Žiemą tvarkomos kolekcijos: nustatinėjamos rūšys, peržiūrima teorinė medžiaga, atnaujinama įranga.
Prakalbote apie vaikus. Ar jie domisi gamta?
Mano vaikai gamta domisi žymiai mažiau negu aš. Vaikystėje labai mėgdavai laidą „Gyvūnijos pasaulis“, o maniškiams įdomiau animaciniai filmukai. Vis dėlto į gamtą jiems važiuoti patinka. Vaikų pomėgiai kartais labai radikaliai keičiasi. Ką jie mėgs, tą mėgs... Aš to nelabai pakeisiu. Tragedijos nematau, jei vaikai šito pomėgio netęs. Jei tinkamai saugosiu kolekciją, gal ją galės papildyti anūkai ar proanūkiai...
Kaip suderinate darbą ir hobį?
Kai dirbau užsienyje, vakarais nebūdavo ką veikti – aplink nebuvo lietuvių, pažįstamų, todėl galėdavau pamiškėje per naktį deginti lempą ir gaudyti drugius.
Pasirinkau mediko specialybę, nes mane traukė biologija. Kai stojau i Vilniaus universitetą, atrodė, kad medicina yra ta pati biologija – jos sudėtingiausia dalis. Dabar jau supratau, kad biologija ir medicina yra labai skirtingi mokslai. Medicina yra daugiau visuomeninis mokslas – reikia bendrauti su pacientais, su kolektyvu.
Paradoksas: kuo mes, žmonės, esame sveikesni ir ilgiau gyvename, tuo labiau nuo mūsų nukenčia gamta. Nors šių mokslų praktika skirtinga, bet teorija panaši ir daugeliu atvejų – bendra. Mėgstu gilintis į sudėtingus dalykus. Dėl to ir darbas, ir hobis man – didžiausi malonumai.
