Kai atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, išskirtinį, šiek tiek paslaptingą daiktą. Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujas reikšmes, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus, galime daiktus vėl vadinti savais vardais.
Kaip neretai ir atsitinka, didžiausios painiavos į šią sąvoką įnešė formalizavimai ir reguliavimai. Visų pirma, vertimas – „ekologiškas“ yra vertimas iš angliško „organic“ arba vokiško „bio“ – būtent šiomis kalbomis kalbančiose šalyse susiformavo tokia produktų grupė, jų gaminimo bei vartojimo tradicija. Bėda ta, kad lietuviškai taip pat egzistuoja žodis „organinis“, kuris turi kiek platesnę reikšmę nei ekologiškas.
Kai sakome „organinis maistas“ ar „organinis kremas“, turime omenyje, kad produktas yra kiek galima mažiau perdirbtas. Pagal prasmę tai būtų arčiau žodžio „natūralus“, nei „ekologiškas“. Panašias prasmes nurodo ir žodis „bio“ (biologinis). Kai vartojame žodį „ekologiškas“, visų pirma pagalvojame apie ekologinį ūkį, t.y., produkto žaliavą. Pagal galiojantį standartą, ekologiškas ūkininkavimas yra nenaudojant GMO, pesticidų, herbicidų, ribojant sintetines trąšas, auginant skirtingas kultūras (ne monokultūriniai ūkiai, kaip būdinga industrinei žemdirbystei).
Tačiau kaip jau išversta, taip. Turim žodį „ekologiškas“, tai jį ir naudojam. Taigi lietuviškai nėra tokios kategorijos, kaip organinis arba bio produktas. Yra tiktai ekologiškas.
Kita priežastis, dėl ko ekologiškumo sąvoka tapo gerokai iškraipyta, yra teisė. (Nieko keista, tikriausiai nėra žmogaus veiklos srities, tolimesnės nuo gamtos ir natūralumo, kaip teisė). Ekologiško produkto sąvoka yra apibrėžta teisiškai, t.y., formaliais kriterijais. Dar daugiau, ji yra apibrėžta skirtingai, skirtingose šalyse ir skirtingoms produktų grupėms.
Dėl pačių standartų pakankamumo ir patikimumo nuomonės vėl skiriasi. Yra standartai, kuriais pasitikima (pvz., vokiški ar britų), yra tokie, kuriais žmonės abejoja. Lygiai taip pat vieni kraupsta nuo to, kad ekologiškas standartas nereglamentuoja nitratų kiekio, kiti nesupranta, kodėl reikėtų vengti GMO. Taigi ekologiško produkto sąvoka, nors labai griežtai ir brangiai sureguliuota (išlaidos biurokratijai sudaro nemenką ekologinės produkcijos kaštų dalį), visgi lieka pakankamai laisva interpretacijoms.
Aš manau, kad nepaisant įvairiarūšio bambėjimo šia tema, tai yra labai gerai.
Visų pirma dėl to, kad nors vienoje srityje netriumfuoja standartizacijos manija. Antra, todėl, kad standartas apskritai negali būti ekologiškas, o juo labiau organinis. Trečia, todėl, kad verčia pirkėjus domėtis ekologiškos produkcijos gamintojais ir pardavėjais, kas pastariesiems suteikia motyvą dirbti. Nes jei vartotojai pasikliautų tik standartais, jiems svarbūs taptų tik taisyklių kūrėjai (politikai) ir jų vykdytojai (valdininkai), o verslui nebereiktų domėtis vartotojų nuomone, pakaktų vykdyti teisės aktus.