Varėniškis Bronius Jurgelevičius sumedžiojo daugiausia vilkų Lietuvoje - 22, dar daugiau sunaikino vilkiukų. Tačiau likimas surikiavo taip, kad dabar pats juos augina. "Gal vilkai mane užhipnotizavo", - pusiau juokais, pusiau rimtai "Lietuvos žinioms" prasitaria dzūkas.
Ar galima paglostyti vilką? Laisvėje šis žvėris, be abejo, to neleistų, prie jo nė neprieitum. Daugeliui žmonių vilkas - siaubūnas, kurį neduok Dieve savo kelyje sutikti. Tik Varėnos rajono Karpiškių kaimo gyventojas 61 metų B.Jurgelevičius pašaukia meiliai "Maugli, Maugli, ateik" ir jau kaso priėjusiam vilkui paausį, o šiam iš malonumo seilė tįsta... Mauglį B.Jurgelevičius užaugino nuo mažens, todėl jie taip sutaria.
Sumedžiojęs 22 vilkus - daugiausia iš visų Lietuvos medžiotojų - ir ištraukęs iš urvų 40 vilkiukų, šis vyras dabar ne tik nebekelia šautuvo prieš šiuos žvėris - jis nusprendė įveisti jų tiek, kiek sunaikino. B.Jurgelevičiaus žvėryne Karpiškėse, kurį jis įkūrė privačiame 3,5 ha miške greta sodybos, šiuo metu auga pora vilkų. Neseniai jie atsivedė keletą mažylių.
Pakeliui pas vilkus sodybos šeimininkas aprodo kitus savo augintinius, o per šią ekskursiją mus lydi taksiukės Mažylė ir Tina. Po kiemą vaikštinėja povai, voljeruose įkurdinti fazanai, dekoratyviniai paukščiai, balandžiai, triušiai, keletas stepių lapių, meškėnų. "Šitas jau senas, bet geruolis", - rodo vieną jų B.Jurgelevičius ir įdeda į žvėrelio leteną riekelę batono.
Vilkų voljere šeimininkas stengiasi sudaryti vilkams kuo natūralesnes gyvenimo sąlygas. "Vilkai patys išsikasė tris urvus, viename jų neseniai ir atsivedė vaikų", - rodo Bronius.
Nelabai tas urvas matyti, kuriame su vaikais pasislėpė vilkė, tačiau "šeimos galva" Mauglis antai stūkso ant smėlio kalnelio ir klausiamai žiūri į mus, stovinčius už tvoros. "Maugli, ateik - pakasysiu", - kviečia B.Jurgelevičius, tačiau vilkas nepatikliai stebi mane ir mano fotoaparatą, kurio pliaukšėjimas jam, atrodo, ypač nepatinka.
Tačiau paukščių voljere B.Jurgelevičius aptinka nebegyvą fazano patelę - gal ja pavyks arčiau privilioti Mauglį? Taip ir yra: užuodęs grobį, vilkas nusileidžia šeimininko įkalbinėjimui ir prieina prie pat tvoros. B.Jurgelevičius, iškišęs pro tinklą ranką, glosto jo sprandą, kaso paausį ir giria: "Geras Mauglis, geras. Ir koks gražus."
Šį vilką ir dar tris jo gentainius, ką tik gimusius, aptiko bobausius renkantys grybautojai ir nunešė Medžiotojų ir žvejų draugijai. Jie tikėjosi premijos kaip sovietiniais laikais, kai už pristatytą vilko jauniklį mokėdavo 50 rublių. Tačiau laikai jau nebe tie - draugijos darbuotojas liepė nešti radinį atgal į tą pačią vietą.
"Bet kaimo žmonių požiūris į vilkus kitoks: jie nusprendė vilkiukus užkasti. Laimė, sužinojau ir išpirkau, po 50 litų už kiekvieną sumokėjau. Iš pradžių per čiulptuką girdžiau karvės pienu - suviduriavo. Tada suieškojau šuniuką atsivedusią kalę. Bet kaip ją apgauti, kad priimtų maitinti vilkiukus? Nuprausiau juos, pamelžiau kalę, ištryniau vilkiukus kalės pienu ir nunešiau prie jos. Kalė pauostė ir priėmė, maitino. Bet pieno neturėjo daug, teko pirkti kūdikių mišinukus ir jais papildomai girdyti vilkiukus", - dalį savo gudrybių atskleidė žvėrių augintojas.
Vieni B.Jurgelevičiaus užauginti vilkai buvo tapę filmų apie gamtą kūrėjo Petro Abukevičiaus "artistais", kiti dabar gyvena ir veda palikuonis Petro Dabrišiaus prižiūrimame Telšių miškų urėdijos "Žvėrinčiuje", o Mauglis ir Zylė liko Karpiškėse.
Pastaraisiais metais dėl vilkų mūsų krašte verda ginčai. Vieniems atrodo, kad jų yra per daug ir būtina intensyviau medžioti, o kiti primena, jog daugelyje Europos šalių vilkų jau nebėra ir taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Nesutariame ir dėl to, kiek šių žvėrių mūsų krašte gyvena. Medžiojamųjų žvėrių apskaitose dalyvaujantys medžiotojai nori kuo daugiau jų sumedžioti, tad vilkų skaičių padidina.
Apie vilkus B.Jurgelevičius gali pasakoti ilgai, tai - mėgstamiausi jo gyvūnai. "Žmonės daug ko galėtų iš jų pasimokyti. Mums toli gražu iki tokios meilės savo šeimai, kokią rodo vilkai. Pas mus būna motinų, kurios pameta savo vaikus, o vilkų pasaulyje vilkas tėvas nuneša pagautą grobį vaikams ir "žmonai", tik paskui pats ėda. Tiesa, kai vaikai paauga, pirmiausia pats pasisotina ir, kas lieka, atiduoda šeimai, nes jis - jos maitintojas, todėl privalo turėti jėgų.
O kokią pagarbą ir ištikimybę jis rodo savo vilkei, kai ji nėščia! Priėjęs už ausies timptels, palaižys, pabučiuos... Kai atsiranda vaikų - su jais žaidžia: išsižioja, vaikai savo galvukes į jo nasrus kaišioja... Nušovus vilkę ar vilką, jo "antroji pusė" dar ilgai iš ilgesio kaukia. Matote aną kailį ant sienos? Tai buvo stambus, 72 kilogramų vilkas. Kai jį nušoviau, jo "žmona" ne vieną naktį staugė, o paskui su savo vaikais pradėjo artimiausio kaimo gyventojų avis ir veršius pjauti - keršijo žmonių giminei. Vilkas ilgai prisimena, jei ką blogo jam padarei. Tačiau puola žmogų tik tada, kai ginasi arba kai yra labai alkanas", - "Lietuvos žinioms" dėsto gyvūnų augintojas.
Net tuomet, kai žmogus traukia vilkiukus iš urvo, vilkė jo nepuola - stebi ir kaukši dantimis, tačiau šokti ant piktadario nedrįsta. "Sykį su draugu aptikome vilkų gūžtą lapės urve. Pašviečiau prožektoriumi - keturi vilkiukai. Prisirišau prie kojos virvę ir pamokiau bičiulį: kai patempsiu ją tris kartus, trauk mane iš urvo.
Nusivilkau megztinį, įlindau, įsidėjau porą vilkiukų, vis timpčioju virvę - niekas netraukia. Šiaip taip išlindau, žiūriu - ogi mano draugas medyje, nes už kelių metrų... vilkė. Paaiškinau draugui: nebijok, išlipk, jei nori, laužą sukursiu, vilkai ugnies bijo. Įlindau dar kartą ir likusius vilkiukus išėmiau. Tačiau vilkė mus sekė gal du kilometrus iki mašinos, o paskui iš ilgesio ilgai kaukė ir gyvulius kaime pjovė", - pasakoja B.Jurgelevičius.
